Pasipriešinimas

Ir vėl rinkiminiai plakatai su veidais žmonių, pasiryžusių padirbėti. Naujų partijų ir sąjungų – kaip grybų po lietaus, tik nenuilstamų darbuotojų veidai vis tie patys.
    Mane kankina nerimas ir visai neaišku, kodėl nė viena iš partijų nenori manęs pirmuoju numeriu savo sąrašuose matyti? Nejaugi aš savo šypsena rinkiminio plakato nepapuoščiau? Dar ir kaip papuoščiau! Nesvarbu, kad priekinių dantų neturiu. Iškart visi matytų – savas vaikinas.
  Mano visa praeitis – rezistencinė  disidentinė! Nuo mažens mylėjau laisvę. Dar pionierių lageryje dvi paras nenulipau nuo tvoros, protestuodamas prieš tai, kad stovykla aptverta.
    Iš pionierių buvau pašalintas, nes su pionieriškų kaklaraiščiu valiau batus. Tas faktas vėliau man nesutrukdė net penkis kartus įstoti į komjaunimą: visai ne savo noru.
  Buvau aktyvus neaktyvaus pasipriešinimo pagal Gandžio sistemą sovietinei santvarkai dalyvis. Tai ne tie veikėjai, kurių veidai dabar netelpa į plakatus.
    Kai baigęs „profkę“ pradėjau dirbti, kolūkio mechanikas tik parodė, pro kur vanduo pilamas. Sumanus buvau. Pasakė: „Važiuok“, aš ir važiavau…
    Smagūs laikai buvo! Gaila, mažai aš tos technikos prilaužiau. Pačios naujausios ir galingiausios neduodavo – į partiją reikėjo stoti! O partinis sekretorius mane ir taip kolūkio nelaime vadino. Nesuteršiau savo gero vardo. Tvirtas kaip uola buvau: kasdien vis labiau tvirtėdamas, vis sunkiau ant kojų pastovėdavau.
  Pagaliau nusprendžiau su kolūkio valdžia ir jos pakalikais visai nebendradarbiauti. Nedirbau ir baigta. Už neaktyvų, sabotažinį pasipriešinimą valdžiai man atseikėjo apie dešimt metų priverstinio gydymo. Šešis kartus už mano nugaros užsitrenkė sunkios sovietinio konclagerio – gydomojo darbo profilaktoriumo durys… Kokias kančias tekdavo iškęsti – nerasdavai ko nors žmogiškai net atsigerti. Teko troškulį malšinti visokiais surogatais, klijais, parfumerija, buitiniais skysčiais ir t. t. O ką už tai gavau? Kai kam už tokius nuopelnus kryžius ir žemes dalija…Nekenčiau okupantų ir net jų kalbos. Prisimenu, pagavo mane tualete rusų kalbos mokytojas rašantį vieną trumpą žodį ir labai apsidžiaugė: „O aš maniau, kad tavęs nieko neišmokiau! “
    Ir štai dabar toks žmogus kaip aš, galima sakyti, praėjęs rūsčią pasipriešinimo okupantams kovos mokyklą ir kalėjimų universitetus, neturintis darbo pareigų, pinigų, turto, kurį reikėtų deklaruoti, žemės sklypų – niekur netinku? Juokaujate, ponai! Aš rasiu partiją, kurį įvertins mano nuopelnus. Kad šitaip žmogus visiškai su švariomis rankomis, nieko neturintis, niekur netiktų?! Negali būti!