Profesorius

Kitoj gatvės pusėj gyvena profesorius.
Matau jį einantį parduotuvėn, vedžiojant šunį.
Savo minčių sroves, orius
judesius, žvilgsnį, kurio nežinia kur viršūnė,

dėvi kažkaip aukščiau nei
kiti pro šalį einantys, beje, jo šuo tas,
jaunas, išdykęs, tampo profesorių šauniai,
tad anas grįžta lyg šiek tiek panešiotas,

mėgsta vaikščioti užsidėjęs ausines –
didelės, juodos, belaidės,
ko klausosi nepaklausi, nes
dėmesys kitur, be to išsisklaidęs,

į darbą važiuoja tik dviračiu,
orai, žinoma,  neturi tam įtakos –
ar lietus, ar šalna, ar karštis tvyro čia,
kietas vyrukas, pasakytų kas

nors... ir nesuklystų. Bet keistokas.
Kviečiau kelis kart kavos,
atsiprašė dėl laiko – vien krūvom stokos
to laiko ir nė minutės laisvos,

ką gi, kitą pavasarį prie progos
vėl pakviesiu ir, jeigu veltui,
kitaip tariant – jei nesureaguos,
kava atšals ir atiteks asfaltui.