Paskutinis lapas

Kai visiškoj tyloj nukris nuo medžio paskutinis lapas
Alsuodamas tu tarp savų suprasi, visgi gyveni.
Kur tūno savas jaukas, savas žemės kvapas,
Įmintos pėdos bus neužmirštos tavam ilgam kely...
Juk bus, kai nebeliks tau nieko, kuo nustebinti kitus galėtum
Ar savo žemiška galia, ar susikurta viltimi iš pranašo delnų
Ir neberasi savasties, kai gels tau sielą, kūną vietom,
Kad po tavęs paliks tik šaltis ir tyla bejausmių akmenų...
O šiandien gyvas tu savais jausmais rytojui,
Gali paliesti šaltą žemę rudeninę, kvepiančią šalna..
O šiandien tu svajoji apie rytdieną lyg rojų,
O šiandien tau svarbi nuo ryto prasidėjusi diena.
Užuosk, tai kvepia taip keistai nukritę žemėj lapai, 
Juk nepasibaigė gyvenimas su jųjų kritimu.
Juk visa tai tiesa, ką kartais mums gamta pasako,
Prie metų laiko virsmo patikėkime nauju veiksmu.
Kai rudenį pakeis žiemos pabalus žemė,
Sustirę mes ilgai ieškosim vienas kito artumos. 
Tarsi liūdna ir vieniša našlaitė, lyg piemenė
Paklydusi nuo savo prijaukintos gyvulių bandos...
Palaukime pavasario, tyliai nieko nepasmerkę, 
Nors ir apsikabinę vienišumo klausimą „Kodėl'' –
Juk ir be mūsų žemėje yra kas verkia,
Juk ir be mūsų pražydėtų obelys kas metą vėl...
Kai vakaro tyloj nukris nuo medžio paskutinis lapas,
Ir veltui su nostalgija bandysi klausti „Kas gi bus? ''
Tegul į tavo klausimą begrojantis lietus atsako,
Kai dvelks paslaptimi jau vakarėjantis rudens dangus...
2017