Vėlis rudenį

Sutemus it dieną – skaisti mėnesiena
Ir viską persmelkianti josios rega,
Žvaigždelių gausa kaip lapų berželio
Ir supa lengvutis vėjelis ranka...

Ir kaip nežiūrėsi?.. ir kaip nežiūrėsi?.. –
Kiek akys tik gali į gelmę paklyst...
Didingi skliautai – svajos kelią jais mina...
Seku vakarinės, kad pasveikint mintim...

Ir ieškau mergelės, lokio balnoto –
Sklandau atsiplėšęs nuo žemės kupros,
Išplėtęs akis – neduok die – pražiopsosiu... –
Ir vėl nudabojo stalaktitų naktis... –

Lyg alfos, lyg betos, lyg gamos žadėtos,
Lyg tamsūs vaiduokliai sunkiu nežinios
Užplūdo krūtinę, nebandę derėtis –
Ar liks jiems čia vietos ant slenksčio aušros?..

Vėl paukščių taku pasileidau už tolių,
Kur protas erdvės nebemoka pažint,
Ant kranto sustojau lyg sfinksas galvojau –
Toks pat – iš anapus, mane gal pakvies...

Ir impulsas šaukė galingas laukimo –
Lyg angelo sparną perbraukus skliautu,
Pabiro ant žemės dangaus žvaigždelės –
Sukėlė vėją atlėkusios mintys iš namų...

Oda pašiurpo – taip nuklysk man –
Gričiūtė... lango šviesos... ten vaikai...
Tikriausiai, laukia... dar be vakarienės... –
Nebuvęs niekur – grįšiu iš toli... –

Lyg prasikaltęs duoną liesiu...
Gal per dažnai juos pamirštu...
Veidai jų tartum žvaigždės šviečia... –
Kodėl lyg priekaištas – bijausi jų akių?..

- -  -
Tik nusisuksiu vėl ant lango brėžiu... –
Naktis ir eisena žmonių –
Bet jų kryptims netinka mano tiesos –
Ir šalimais nebeturiu vaikų!..

O aš vis viena brėžiu, brėžiu, brėžiu...
Iš vieno stiklo pereinu kitan... –
Kokia skaisti ant lauko mėnesiena –
Lyg neštų angelai
                              mane nutrenkti pragaran...