Kronikos

Laiko į valias atsirado, tai
ir užsirašinėju. Nieko nepraleidžiu. Nepalieku
vietos įkišti nosį net adatai.
Nekalbant apie jos uodegą pėdsakų atliekų.

Kai kurie įvykiai,
švelniai tariant, dviprasmiški. Geriausiu atveju.
Rodos viską, net daugtaškių perteklių, įveikei,
tačiau norėtųsi paspalvinti, bet kaip mat veju

šventvagystę. Koncentruojuosi į linijų rėmus
veidrodinio antspaudo. Tada prasideda kliūtys.
Palengvėja apšvietimo kampus ištrėmus.
Pasirodo, tarp eilučių – ne tuštuma... sumautos eilutės.

Suprantu, reikia vengti ypač visko, kas
tarp eilučių, neišvengus – tai ne kronikos bus, o jau     
kronikų Hitchcock‘as
Iš anksto perskaičiusiojo akių bijau.