Rudens šviesa

Pastarosiomis dienomis, važiuodamas namo į Vilnių, matydavau pro langą vakarinės saulės apšviestus rudeninius medžius. Nežinau kodėl, bet šis vaizdas mane labai paliečia. Gal dėl to, kad tos spalvos man labai gražios, gal todėl, kad tuo metu stipriai jaučiu laikinumą – šviesos, medžių, jausmų, savo gyvenimo. Mane apima pakylėtumas sumišęs su liūdesiu.
Net nebandžiau fotografuoti, žinodamas, kad fotoaparatas tų spalvų ir tonų subtilumų neužfiksuos.

Žiūrėdamas į tuos rudai oranžinius medžius prisiminiau Pieter’io Bruegel’io metų laikų ciklą ir darbą iš jo, kuris puikiai visą tai perteikia. Pagalvojau apie tapybos pranašumus.

Šiandien bandžiau atrasti tą paveikslą. Atsiverčiau knygą su visų Bruegel’io darbų katalogu ir supratau, kad tokio paveikslo nėra. Galvoje mačiau kalvos šlaitą apaugusį medžiais, apšviestą vakarinės saulės tamsaus dangaus fone. Paveikslo apačioje knibždėjo smulkios žmonių figūrėlės. Žiūrint į tą vaizdą, aišku, kad saulė dar šildo, bet oras jau atšalęs ir artėja žiema. Ir žmogaus pažeidžiamumas tampa akivaizdesnis.

Atradau wikipedijos sandėlyje kitą paveikslą, panašios nuotaikos, bet jis kitoks. Man maniškis labiau patiko.

P. S. Bruegel’io paveikslas yra čia:

Nuoroda >>