Gal dar nevėlu išgirsti?..

Mano gyvenimo metai jau priartėjo prie amžinatilsi senelio nugyvento amžiaus. Kai kas gyvenimą virš 70 metų vadina Viešpaties Dievo šaukimo amžiumi. Dar kiti pasako: „Jis viena koja jau karste, kita prie Dievo“.

Vis dažniau aplanko nemaloni mintis, kažkoks skolos, sąžinės spurdėjimo jausmas, Tik dabar man parūpo – kaip jautėsi mano seneliai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais? Kaip jie juos nugyveno? Kažkodėl atrodo negalėjo jie būti laimingi ir patenkinti. Iki pat savo mirties jie niekur ir niekada nesigydė. Jeigu mes žavimės senovės stoikais, tai, ko gero, jie nebuvo stipresni už mūsų senelius. Abu mano seneliai nugyveno virš aštuoniasdešimt metų ir jokia valstybė jiems neskyrė jokių lėšų, jokių išmokų. Jie netgi nežinojo, kad tai galėjo būti įmanoma, kad kažkas turi jausti pareigą jais rūpintis. Net tokia mintis niekada nekildavo, ir visgi jie mylėjo savo kraštą ir tėvynę. Jiems buvo svarbu, kad prie jų nekibtų, kad nereikalautų, nes jau duoti nebuvo ir ko. Mokesčius jie visą laiką tvarkingai mokėjo, bent jau keturis kartus pasikeitusioms valdžioms. Kaip gaila, kad man, tų laikų vaikėzui, niekas nerūpėjo.

Seneliai ir sirgo, ko gero, ir gydėsi patys žolelėmis, pirtimi ir nesuprato, Kokios ligos juos kamuoja. Gal kada ir buvo atvykę į Kaišiadorių polikliniką, kurioje jau ir aš lankiausi, kai jie dar buvo gyvi. Neatsimenu. Ko gero, juos šildė tik vieną mintis: „Mes savo namuose, mes ne prieglaudoje“. Tuose dideliuose, kaip tada buvo sakoma dviejų galų namuose, tikriausiai buvo gana šalta ir drėgna. Žmonės tokiomis sąlygomis mirdavo nuo lėtinių plaučių ligų...

Senai jau tų namų neliko. Per savo gyvenimą aš krausčiausi 15 kartų, gal ir dar teks?.. Labai daug kur gyvenau, o seneliams užteko jų namo visam gyvenimui.

Prisimenu senelio ūkį. Nors didelis kluonas buvo jau kolūkio, bet tvartai, klėtis, betoninis rūsys kiemo viduryje, šulinys su svirtimi, pirtis prie Bošės upelio, netgi malkinė – spindėjo tvarka ir švara. Mama pasakojo, kad į tą šaltiniuotą upelį atplaukdavo upėtakiai. Kažkaip keistai ji juos vadino - apstrangais . Sakė labai skanios žuvys, dabar pritariu jos nuomonei, nors tos žuvis iš ano gyvenimo, ko gero buvo skanesnės, ekologiškesnės. Ir šalimais tekėjusioje Neryje buvo apstu žuvies. Žmonės statydavo bučius. Aš pats retkarčiais atvažiuodavau pas senelį su tėvais. Matydavau, kaip žmonės kerta rugius ir klausdavau: „Kas čia“? Man atsakydavo – duona. Tai kur tą duona? Kokioje šito augalo vietoje. Aš jau žinojau, kad agurkai auga darže. Bulves iškasamos iš žemės, o kaip iš šito storo šiaudo pagaminti duona? Iš pradžių aš maniau, kad duona slypi kažkur šaknyse ar augalo stiebe. Pasirodo, ne. Man parodė varpą – duona čia. Nesąmonė, pagalvojau. Rugio varpą tokią maža, o duonos mums reikia tiek daug, ir ji slepiasi tik šiuose mažučiuose grūdeliuose?.. Tai dabar javų laukai stovi kaip mūras, tik pasiremdami vienas i kitą nulaiko savo derlių – varpas. Tuometiniai kolūkių laukai, ypač Gegužinės netrešti smėlynai, bet kaip apsėti – liūdnas vaizdas.

Dabar, ko gero, pasakyčiau: „Tegul skradžiai tokį darbą, jeigu tokie niekingi jo rezultatai“. Senelis iš viso buvo prislėgtas. Jis vis prisimindavo, kad šitoje pačioje žemėje, jo rugiai kaip mūras stovėjo, o jau Amerikoje, kur jis turėjo progos padirbėti pas fermerį keletą metelių – tai jau kas be ko, ir tada jo veidas nušvisdavo. Nepatenkintas buvo aiškiai, bet apie valdžią nė mur mur. Gana jam buvo tų pokario nemalonumų. Vieni norėjo išvežti – kiti prie sienos statė, o jam tik vieną terūpėjo, kad jo svirno, rūsio ir tvarto netuštintų.

Geriausias jo žentas buvo mano amžinatilsį dėdė Ignas Savickas. Tai buvo ūkininkas tikras žemės žmogus, Lietuvos patriotas. Neprisimenu aš jo, nes nušovė jį NKVD kareiviai, tiesiog prie savo namo, kieme ir kūną išsivežė. Taip man tetą Levosė ir pusseserė Danutė pasakojo. Teta tik keletą dienų nepagyveno iki savojo devyniasdešimtmečio, pusseserė numirė 72 metų. Senelis su dėde tai iš viso buvo draugai. Mano dėdė, tiesiog nepasakė, kur slepiasi partizanai ir buvo nušautas kieme, netgi jo 14 metų sūnaus akivaizdoje.
Bus daugiau