Pasisveikinimas su diena

Labas, lūpas tik vos pasidažiusi diena,
savo užanty laikanti laiko ledyną,
mano laiko.., kur guli įšalus likimo skerdiena,
ir kur slidūs keliai kojų žingsnį klaidina,

labas, man tu siunti pernelyg ankstų rytą,
kad jis tikrintų įtampos frontą, ar krinta
dar kariai, apkasai gi abipus, tvarka padaryta,
ta, kuriai gera žaisti tvarkų labirintą,

labas, diena, atsiųsi, žinau, net ne visą
baltą vakarą, o tik jo antrąją  pusę,
kur šešėliai subrendę, apsunkę, ištįsę,
bet nerangūs ir tingūs, tokie lyg padusę,

ir kiekvienas po nuovargį slepia, niekuo apdulkėję,
taip, niekuo – nuo galvos iki kojų.
Štai kokius man siunti, štai tokie jie.
Tad siunčiu juos atgal. Ir net nepakuoju.