***

Ant įkaitusio asfalto
Nubėgančiai skruzdei
Po kojomis
Ar atsiminimuose,
Sūpuoklėm
Susiliejant su
Ežeru.

Dar nenutilus prieblandų
Giesmei
Neprijaukinamų drugių
Spektaklyje,
Kur nedera ploti.

Kuomet balsas
Amžiams įstringa raukšlėse
Ar ežiai numeta spyglius,
Apsimesdami rudeniu.

Per patį vidurį
Pabudimo
Iš dienos,
Iš pažado,
Iš drumzlių.

Visada yra tikimybė numirti.