Negalvojom, kad teks pasiilgti varinio žibinto -
Jo šviesioj ornamentikoj skrydesį snaigių pamatę.
Net dabar danguje dekoracijų fonas nekinta:
Aš ten šokdavau žiemą, vazduodama mažą plaštakę.
Tik atlikdavau griežtą scenarijaus skirtąją schemą-
Įprasti judesiai nieko tikro tąsyk nepasakė.
Nemokėjau skaičiuoti visų surikiuotų po vieną,
Nors kiekvienas kitokių spalvų laikė rankoje žvakę.
Jau dabar apkabinčiau žibintą lyg artimą žmogų,
Jei apšviestų danguj graudžiajaukų vaikystės ekraną,
Tik retai dabar sninga ir aš nebetilpčiau ant rogių,
O sutrikusios fėjos man kužda, kad jos jau ne mano.