prozakas

tavo pozicija meta atspindį blyškų
pro pirštus švilpiančių voratinklių, o ne
stiklainiuose pelijančio rudens
ir linksta keliai kaip save
apgaudinėjant

pro roboto rankas ir galbūt
kojas

matau tavo migdolų pieno veidą
cinamono
deginto cukraus

po dūmais, po šešėliais, po vokais,
švelniai
vilnija vėlinių apmastymai,
bet tu manęs nė velnio
nematai

ir žodžių nesakai jokių, signalų
tik karameliškai šypsais
kažkur toli

taip klapsi mano raudoni
pipirai aukštakulnėlaičiai
tu, tu, tu, tu,
bet niekad tu ir aš
ar juolab aš ir tu
kartu neklapsim