Bėgiais

Rodos visą gyvenimą bėgiais ėjau
Kartais būdavo ima ir baigias
Dar praleisdavau traukinius žvelgęs nejau
Ant langų apšarmojusios snaigės

Čia netirpsta vagonai apėję ledu
Net kai spigina vasara liepą
Nežinau ar kupė žmonės sėdi po du
Ką jie daro kai žodžių nelieka

Šičia žiemą ir vasarą šiaurės kryptim
Mano naktys vagonuose lekia
Kada kalbasi tyliai žmogus su mirtim
O po to nakčiai užpučia žvakę

Štai koks keistas gimtadienis keičias laikai
Šitiek lauki o kas beateina
Kol galop pasirodo kad vienas likai
Kad tylėjimas virtęs į dainą

Atsiliepdavo dar traukinių gaudimu
Ir virpėjimai žemės nežymūs
Į tuos bėgius suėjo takai iš namų
Ir prislopęs tylus sugrįžimas

Išardyti tie bėgiai tik atkarpos tik
Vėjo pėdsakai šalto metalo
Akyse lieka klausimas gal pasilik
Tik trumpam... tik trumpam... iki galo

Lig naujos ir šviesios nematytos pradžios
Tik šį kartą be melo be kaukių
Nors žinau kad pro čia traukiniai nevažiuos
Aš vis sėdžiu ant bėgių ir laukiu

Lyg tikėčiausi smūgio ar gūsio kažko
Ką pametęs ir ko nepametęs
Nežinau ko žmogus šitaip trokšta ieškot
Po prašvilpusio traukinio ratais