Meldžiasi durų vyriai –
kad ateitų sutept kas nors dabar jų.
Kaskart kitaip juk pro duris – vienaip kai išsiskyrei,
kitaip įsiveržiant dainuoti arijų.
Vienaip įsėlinant seifo šifrais pažaisti,
kai paimti yra ką.
Kitaip – miegančio kaktos pabučiuoti. Mažais, tik
ypač atsargiais žingsneliais. Kai tyla tvinsta ir teka.
Jie net ir nesutepti turi sutartį
su plyšiais žiūrėjimui slapta kaip mylisi,
nes nebaisu būti taip arti,
kai palaimintieji – nesvarumo myliose.
Paskui, langą atvirą palikus orui naikinti
aistros įkalčiams, gieda vyriai
diriguojant skersvėjui. Skuba ne itin tie
kvapai išdavikai prakaito. Sėklos kvapai didvyriai.