Poetas parašė: šalia aprūdijusių bėgių –
prakiuręs bidonas, o po apsamanojusiu vienu iš stogų
voliojasi reminiscencija suolo.
Radau tą vietą. Šalia mėtėsi krūvos kitų bejėgių
dalykų, kuriems atsilaikyti buvo pernelyg staigu
ir jie visi vienu metu pragydo solo.
Kaip ir buvo galima tikėtis,
lankytojai, retų ritualų išpažinėjai,
nedalyvavo, viskas dvelkė prapultimis išeičių.
Krūmokšniai. Žolę atstovaujantis kietis.
Ant grindinio, lyg ir tokiu pat kažkada važinėjai
dviračiu, mėtėsi, galima lažintis kad tuščių,
cigarečių pakelių kolekcija, stiklo šukių
įvairiaspalvė pasiūla mozaikai,
gal net vitražui lange.
Ore tokia tyla, lyg būtų pavargę nuo šūkių
skersvėjai, tokie sustingę visai, kai
ką tik dar buvo spengią.
Sienoj ant aptrupėjusio tinko peiliu
urbi et orbi didžiosiomis buvo pranešta
A plius K lygu... toliau tinkas nubyrėjęs.
Bet galima spėti, kad žodis myliu
mėgsta aritmetiką ir yra net iš tą
patį laiką dūmais verčiąs būrėjas.
Ir vis tik – tai buvo grožis. Jeigu ką, didis.
O didieji, gi ne visiems jie.
Kai net su smulkiais nesiterlioja.
Virš gegutės lizdo skrydis.
Virš būties esencija.
Šunys ir karavanas. Eina ir loja.