Važiuoju traukiniu. Nesvarbu kur. Kelionė įdomi pati savaime. Nerūpi man nei tikslas, nei pradžia. Nei nežinau, kaip atsiradau traukinyje. Suprantu tik viena: matau už langų veidus ir akis. Jie sukelia mintis. Bet dar neišsiaiškinau, ką tos mintys reiškia. Spalvingi protai atliepia kažką manyje. Jie – mano įkvėpimas. Tikiuosi, tai padės suprast save. Bet kol kas galiu tik svajoti.
Suvokiau save kelionėje basą.
Nesupratau, kaip į ją įsitraukiau nei tikslu kokiu.
Vedlys ne aš – tik tuo užtikrintas esu,
Todėl šios nežinomybės bijau, netgi drebu.
Deja, atrodo, stebiu tik pradžią.
Traukinio stikle matau akis, diktuojančias mintis.
Bejėgis tampu, negaliu nieko padaryti:
Nukreipti, pažaboti ar suvaldyti.
Ir paslapties nepavyksta įminti.
Labai atsargiai džiaugiuosi akimirkom šiomis.
Tai – mano įkvėpimas. Žmogus įstabus.
Norėčiau lentynoje turėti žmogų suvenyrą,
Statula įamžinti jo grožį, pačią idėją.
Gaila, nepaprastai sunku pavergti tiesą.
Man jau nebebaisu. Nepažintas protas įdomus.
Smalsumas yra mano prakeikimas.
Bandydamas veikti netenku visų jėgų,
Juk pažinimas neįmanomas be akių,
Bet jos atveriamos pačių žmonių.
O gal tai dovana, šis begalinis laukimas?
Sučiupti ir į kišenę įsidėti žvilgsnį noriu.
Atvertos žvaigždės begailestingai degina mane,
Bet aš mėgaujuos ir žvelgiu slapčia,
O ieškodamas tikiuos atrasti save.
Akys – mano saulė. Giedros tikiuosi.
Užteks žemintis! Aš juk riteris!
Melas. Didvyrio šarvai tvirti, siela kilni.
O mane pasaulis blaško kaip lėlę, kuri gal tauri,
Bet nesiekia dugno, tampa sraunios upės dalimi.
Ne... Tenkinuosi svajone. Esu tik romantikas.
Slypi kažkur kertėse paslaptingas krislas.
Keista, plaukti pasroviui šis pradas kviečia,
Atsiduoti paslaptingajam jausmui
Ir kovai su nuoboduliu verčia.
Jis liepia sukrutėti. O vaizdas jau kitoks.
Įmintas pradas pasakys, kas esu,
Jis pagaliau įrodys, kad esu.
O toji tiesa slypi akyse,
Kurias matau stikle.