Ir vėl karantinas

Kai kas vis skundžiasi: „Karantinas, karantinas“...  Na, žinoma, kaip kam rūpesčių daugiau... Vieni nori skiepytis – kiti nenori. Kitus priversti reikia. Turtingesniems reikia į restoranus vaikščioti, paprastesnių, be skiepų į darbą neįleis. O dar, jūs sakote, nėra pas mus lygybės? Yra pasirodo...

Dabar jau geriau, galima ir po lauką be antsnukio, kaip liaudyje vadinamos tas kaukes, pasivaikščioti. O ankščiau kaukėtas eidavai gatve ir nelabai ką galėjai pažinti,  nebent iš balso. Mane dažniau kiti pažindavo, padėdavo kompleksija ir plikė, kurią kasdien žmona nuravi.

Taigi, eini sau ramiai gatve, o priekyje kokia – nors persona, dažniausiai moteriškos giminės tipena, kurios siluetas, nors ir atrodo toks pažįstamas, betgi tuo  nesi tikras. Nepulsi juk, jeigu esi netikras,  su savo nuoširdumu, staigiai draugauti. Mandagiai, kaip džentelmenas, pasisveikini ir viskas. Juk mandagumas kaulų nelaužo, o kartais gali ir praversti: taip ir susipažinti galima, nors, tiesą sakant, didelio konkretaus poreikio  pažintims lyg ir neturiu... Nebent norėčiau tik bendravimo džiaugsmo pasisemti, na, gal dar estetinį malonumą kokį patirti. Niekas juk bučiuotis dabar nelenda.

Tarkim, pamatęs neįprastai gražią juodą kaukę ir paklausęs, kur žmogus ją įsigijo, išgirsti atsakymą, jog nuo karantino pradžios ją nešiojantis...
Tai taupumas! Kiti atvirkščiai– išlaidūs:
– Praeitą dieną skalbiau. Tai jūs patikėkite, įvairiausių kaukių radau
daugiau, negu apatinių kelnaičių.

Dabar be kaukes išėjęs į gatvę pasijuntu geriau: ne tik visus iš tolo matau, kiek leidžia regėjimas, bet yra ir temų, kuriomis į valias galima pasikalbėti. O kalbėtis yra apie ką: dabar žmonės dalijasi į dvi grupes. Vieni pasiskiepiję, kiti – ne. Abi grupės, turi vieną bendrą bruožą: yra įsitikinę, kad priešingai mąstantys individai tikriausiai išmirs.

– Kodėl nesiskiepiji, – klausiu užkietėjusio antivakserio,
– Skiepai nuodai, čipai per kuriuos mus visus nori  kontroliuoti. Nė nepajusi, kai tave nevaisingu padarys...
– Nuodai, ne nuodai, bet kai iš vakaro, įkalęs litrą spalvotosios, paskui trys  dienas negali atsigauti, tai nieko, ar ne? Kodėl pagiriomis geri aktyvuotą anglį? Ar tau nekyla klausimas, kas ji užaktyvavo, ir su kokiu tikslu? Ką tu, gimdyti, būdamas 70 metų dar ruošiesi? – baigiu susijaudinęs savo tiradą.

– Nemaišyk! Dėl malonumo galima ir pakentėti, o dėl šalutinių požymių – tai ne. Štai mano kaimynė pasiskiepijo Akropolyje, paskui apsižvalgė – viskas pabrangę. O tu sakai – skiepykis.

– Pagalvok, kas tavęs laukia! – aiškinu kitai antivakserei. Dabar plinta indiška atmaina. O jeigu tau jau nuo neplautų braškių vidurius paleido, tai kas bus, kai tokia atmaina pateks į tavo nosį?.. Juk jie ten į savo upes visaip dergia, skalbia, mėto apdegusius lavonus. Brr.
– O aš  pasislėpsiu kaime, niekur nė kojos! – atkerta pašnekovė.
– Tai ir indiška atmaina moka slėptis, – vėl aiškinu. Ji nuo saulės į
pavėsį lenda, o iš baimės net šoka, matei ką indiškuose filmuose išdarinėja. Šoka tiesiog masiškai.

Iš visos antivakserių retorikos, mane labiausiai stebina jų įsitikinimas, kad visų pasaulio valstybių vadovai, prieš juos yra susimokę. Kaip ten Nausėda su Lukašenka bendrą kalbą rado – neįsivaizduoju.
Kad pagerintų pasiskiepijusių statistiką, išrandami vis nauji skatinimo būdai. Vieni iš geriausių, turi seksualinį ir pragmatinį pagrindą. Yra planuojama organizuoti loterijas tarp merginų. Išlošusiai atiteks turtingas jaunikis. Priešingos lyties atstovams – kokia nors mis miestas.
Įdomi situacija. Pusė Lietuvos gyventojų, palaiko būtina vakcinaciją kitai pusei Lietuvos, o kiti mano, kad tai pažeidžia jų žmogaus teises. Manau, kad pastariesiems reikėtų pavažiuoti prie Baltarusijos sienos pasikonsultuoti, ten susirinko nemažas būrys žmo-nių, kurie labai gerai nusimano apie žmogaus teises.