sapne mes buvome vilkolakiai
lakėme vienas kito kraują
stigmatines žaizdas delnuose po velykų
ji ėdė mane gyvą, ėdė po mirties -
išties - - norėjo prisiminti skonį
prakeikė jauni ir akli mus žmonės
vaikė inkvizicija
pakorė, paskandino arba degino, tačiau
net pelenais kėlėme nerimą. ramunių
laukuose amžinas mūsų tapsmas rado taiką
kurią atsargiai lietėme liežuviais nepamiršę
suprasti, kad vilkolakis po visa ko yra
kur kas labiau žmogus nei gali būti vilkas


rekonieriumi




