Skambant Jacob‘o Bro Returnings

po tam tikro laiko – maždaug...
na, skaičiai gana abstraktūs,
kiek nori prieš juos maištauk,
o jie slepiasi ryšulėliais kabančiuose raktuos
lauko sandėliukų arba palėpių stalčiuos...
taigi, po tam tikro laiko, su įkalčiais grįžau –                                   
nors netikėjau, kad kada nors dar į tai velčiaus –
į šį
karnavalinių prisiminimų vakarėlį, pačiame vidury šou
įsliūkinau, susigūžiau kažkokiame plyšy
šalia dviejų kažkur matytų asmenų,
be abejo, čia nesirenka niekas, jei ne iš menų,
tai tie beveik po mano smakru
bučiavosi v zasos
ir siūlė kažkokių baltų, jie sakė tikrų,
dalykėlių, sakė, pamėginkite truputėlį rojaus mėsos,
šviesos buvo toli nuo natūralių, vos
pulsuojančios, duslios,
medis – paveikslų rėmai, stalviršiai, rankenos –
ąžuolo, vazos balionai ir vazos pūslės
matinio akmens, o sietynai žvakėmis tenkinos,
žodžiu, viskas buvo be žodžių,
kartais atrodo – niekad taip ir nebuvau pabudęs,
kartais bandeles Marselio užuodžiu,
kartais ryju kabliuką, o yra kas, žinau, stebi plūdės
valsą ir laukia, kol ji nuskęs,
taigi, vieni skęsta į dugną gilyn, kai
kiti tuo tarpu į sferas vaiskias.
Taip taip, skęsta į viršų. Lyg kokie būgnininkai.