Diržas su blizgančia sagtimi

Įpykusi mama nedvejodama griebia pirmą, po ranka pasitaikiusį, daiktą – ilgą, odinį, juodos spalvos diržą. Gniaužiama pykčio ji ima gaudyti jauniausią savo dukrytę, kuriai – vos dveji su puse. Mergytė, reaguodama į labai aiškiai jaučiamą pavojaus signalą, sprunka tolyn, tikėdamasi pasislėpti. Tačiau mama, be abejo, greitesnė. Mergytė įbėga į kambarį, kuriame stovi didelė ir aukšta spinta sulig lubomis. Tos spintos mergytė visada bijojo. Tas daiktas atrodo keistas, paslaptingas ir šiurpus. Spinta - didelė, plati, aukšta ir tamsi. Ją pravėrus iš karto pasklinda sunkus, kone dusinantis, suplėkusių, senų, ilgai ten laikomų, drabužių kvapas. Būtinybė lįsti į spintą mergytei kelia siaubą, tačiau mamos pykčio protrūkis atrodo siaubingesnis. Pirmas žingsnis į tamsią ir ankštą erdvę pareikalauja nemažai drąsos. Uždarius paskui save duris mergytės akis apsemia ašaros. Ji negali patikėti, jog baisioje spintoje jaučiasi saugiau, nei mamos glėbyje. Visgi, mažai, dvejų su puse metų mergytei, tenka iškęsti tai, kas buvo numatyta. Mama kone išplėšia spintos duris, ryžtingai čiumpa savo dukrytę už riešo ir ištempia iš tamsaus prieglobsčio. Ji numeta vaiką ant svetainėje esančios sofos ir, vis dar taip pat ryžtingai, keliskart suduoda paskubomis pasičiuptu diržu per mergytės užpakaliuką. Mergytė jaučia fizinį skausmą, tačiau skaudžiausia – ne tai. Didžiausią skausmą mažoje širdelėje sukelia aiškus suvokimas, jog mama jos nemyli ir mamos mušant jai sakomi žodžiai. Po daugelio metų mergytė, vardu Sofija, jau nebeatsimins kokie tiksliai tai buvo žodžiai. Tačiau jie buvo tokie, jog privertė ją patikėti tuo, kad savo šeimoje yra tik kliuvinys, netikėtai atsiradusi našta. Tokį skaudų ir sudėtingą dalyką Sofija suvokė būdama būtent dvejų su puse.
Sofija nebuvo vienintelis vaikas šeimoje. Ji turėjo dvi seseris. Vienai iš jų tądien, kai mama pirmą kartą pakėlė prieš ją ranką, buvo ketveri, kitai – šešeri. Ketverių Marija, rodos, nuo pat savo gimimo dienos, buvo savanaudiškas vaikas. Jai labai rūpėjo savi poreikiai ir menkai – kitų. Ji niekada nebūtų pasiaukojusi ir rizikavusi savo saugumu tam, kad išgelbėtų seserį. Šešerių Samanta buvo vyriausia. Ji ilgiausiai pažinojo mamą. Šis mamos pykčio protrūkis nebuvo pirmas, kurio liudininke ji tapo. Ji nujautė, jog - ir ne paskutinis. Tąkart vyresnėlę Samantą kankino prieštaringi jausmai. Ji puikiai suprato ką daro mama ir suvokė, kaip smarkiai nukentėti gali mažoji sesutė. Samanta su begaliniu siaubu svarstė ar mažylė ištvers visus smūgius, kuriuos mama jai suduos. Ji meldėsi, jog kuris nors nebūtų sesutei paskutinis. Bet kodėl Samanta stovėjo tarsi priklijuota prie grindų ir negalėjo net krustelti? Kodėl ji nepuolė mamos, tarsi mažas, bet aršus žvėrelis? Kodėl nepadarė nieko, kad kaip nors padėtų sesutei? Šito ji nesupras ir paaiškinti nesugebės niekada. Tačiau kai ką Samanta tada, vis dėlto, padarė. Apie mamos pykčio protrūkį ji vėliau papasakojo iš darbo namo grįžusiam tėčiui. Jei įsivaizduotume šeimą kaip šachmatų lentą su visomis, jai priklausančiomis figūrėlėmis, būtų galima teigti, jog tėtis – lentos karalius. Išdidi, šeimą reprezentuojanti, figūra. Pareigingas, sąžiningas, draugiškas ir gailestingas karalius, savo šalyje, deja, turintis labai mažai realios įtakos. Nors tėtis nuoširdžiai mylėjo visas tris savo atžalas, jis mažai kuo galėjo joms padėti ir prisidėti prie jų kasdienio gyvenimo tėkmės. Tiesą sakant, jis prie to prisidėjo taip mažai, jog ir pats dėl to išgyveno. Tam buvo daug, įvairaus dydžio ir plauko, priežasčių.
Mama toliau lieja savo pykčio ir liūdesio kamuolio turinį ant mažiausios savo dukrytės. Ji suduoda mažylei diržu kelis kartus, vėliau – dar kelis. Mažylė Sofija – stebinančiai drąsi. Ji stoiškai iškenčia visus mamos smūgius. Po kelių akimirkų ašaros jos akytėse tarsi sustingsta. Kelios nusirita mažais, rausvais skruosteliais ir iškart nudžiūva. Mažylė lieka sužeista, tačiau – gyva (neįvyko tai, ko labiausiai bijojo Samanta). Vos pajutus pirmą, mamos suduotą,  smūgį mažoje širdelėje ėmė siausti uraganas. Sofija vienu metu troško ir, kad mama ją apkabintų ir, kad ta pati mama dingtų iš šio pasaulio, kaip koks kraupus vaiduoklis iš kartais naktimis sapnuojamų košmarų. Tačiau nurimus mamai, nurimsta ir Sofija. Rodos, dar visai neseniai ji tebuvo kūdikis. Ji jau moka vaikščioti, kalbėti, tačiau vis dar atrodo labai maža, gležna ir jautri. Jos akytėse dar neapsigyveno ta ankstyva branda, kuri dažnai atsispindi vaikų, augančių šeimose, turinčiose problemų, akyse. Mažylė kelioms akimirkoms tiesiog sustingsta. Mama demonstratyviai numeta savo smurto įrankį – diržą ant sofos, ant kurios ką tik gulėjo ir jos keliamą skausmą kentėjo jauniausia dukra. Tada mama prisėda ant sofos pati. Ji suima rankomis savo galvą ir įsmeigia žvilgsnį į vieną tašką, kažkur grindyse. Mažylė kurį laiką dvejoja. Labai trumpam jai toptelėja mintis tiesiog apkabinti mamą. Tačiau ji persigalvoja. Sofija apsisuka, lėtais, o vėliau – vis greitesniais, žingsneliais nutipena į kambarį, kuriame gyveno kartu su seserimis. Marija supranta, jog spektaklio kulminacija praėjo, o pabaiga jai - neįdomi. Ji, lyg niekur nieko, grįžta prie to, ką veikė iki tol – prie žaidimų su lėlėmis. Samanta, iki tol buvusi tarsi įkalta į žemę, nuskuodžia guosti mažosios sesutės. Ji visada savo seserims linkėjo tik gero. Iš tiesų būtent Samanta buvo tas žmogus, kurio dėka mažosios Sofijos galvoje liko bent lašelis šviesos toje kertelėje, kuri buvo skirta šeimai. Ir šįkart Samanta stengiasi kuo kūrybiškiau paaiškinti Sofijai tai, kas įvyko. Skaudūs įvykiai žeidžia mažą širdelę ir niekas negali atsukti laiko atgal. Tačiau kartais teisingas, nuoširdus ir paguodžiantis pokalbis gali pakeisti mažo vaiko prisiminimus arba bent jau požiūrį į juos.
Mergaičių mama ir tėtis. Tądien - dvidešimt devynerių Veronika ir trisdešimt ketverių Tomas. Kadaise buvę du geri, mandagūs, švelnūs, vienas kitą mylintys ir gerbiantys, žmonės. Gražios jų santykių istorijos pradžios pavydėtų daugelis porų. Tačiau kas nutiko vėliau? Panašu, kad romantikos, aistros, tvyrojusios pažinties pradžioje, nepakako tam, kad  amžinai klestėtų jų santuoka ir šeima. Aistra išblėso, o vaikai atnešė tiek rūpesčių, jog pastarieji užgožė bet kokius šiltus jausmus, kokius tik sutuoktiniai vienas kitam jautė. Visos dukros tėvų buvo kviečiamos į šį pasaulį ir labai laukiamos. Tomas mylėjo savo dukras visada – ir tada, kai jos tebuvo mintyse, ir dabar, kai tėvu buvo jau šešerius metus. Veronika visada tikėjo, manė ir sakė, kad vaikų trokšte trokšta. Šeimos idilės paveiksle, jos galvoje, draugiškas žmonių būrelis sėdėjo prie plataus šeimos stalo. Veronika visą gyvenimą galvojo, jog nori sukurti didelę šeimą. Tai, kad auginti tris dukrytes jai pasidarė nepakeliama kančia, nuostabą kėlė net jai pačiai. Sutuoktiniai neturėjo finansinių problemų, materialiai auginti tiek vaikų jiems nebuvo našta. Tomas vadovavo vienai, sėkmingai veikiančiai, statybų bendrovei. Veronika buvo išsilavinusi finansų srityje, tačiau dirbti jai teko mažai. Baigusi studijas ji dirbo tik vienerius metus. Tada susilaukė Samantos. Pirmagimei pradėjus žengti pirmuosius žingsnelius, Veronika pastojo dar kartą. Ji sėkmingai pagimdė dar vieną dukrą - Mariją. Pagaliau, praėjus beveik metams su puse nuo Marijos gimimo, šeimą papildė ir Sofija. Veronika didžiąją laiko dalį leido namuose, su dukromis, užsiimdama namų ruošos darbais. Visą gyvenimą svajojusi apie didelę šeimą ji nė neįtarė kaip greitai įtemptas mamos vaidmuo jai pabos. Į rankas pirmą kartą paėmusi pirmąją savo dukrą Veronika pajuto didžiulį džiaugsmą ir visišką pilnatvę. Tą džiaugsmo bangą, visą kūną užtvindžiusią malonią šilumą Veronika prisimins visą gyvenimą. Paėmus į rankas Mariją, tokia didelė jausmų banga jau nebeužplūdo. Tačiau Veronika vis tiek džiaugėsi. Jai palengvėjo įsitikinus, jog antroji dukra gimė gyva ir sveika. O štai, pirmąkart pažvelgus į Sofiją, Veronika nebepajuto nieko. Ją užklupo aiškus suvokimas, jog padarė klaidą, nusprendusi su Tomu susilaukti trečios atžalos. Veronika suprato, kad jos širdies ir glėbio trims dukroms neužteks. Ji nesugebės būti gera mama trims vaikams. Deja, buvo per vėlu. Trys dukros jau buvo šiame pasaulyje ir joms jau reikėjo besąlygiškos meilės, šilumos, globos, jaukumo namuose ir nuolatinio rūpesčio. Veronika nė nesiruošė bėgti ar kaip nors kitaip vengti atsakomybės. Ji suvokė, jog niekas nevertė jos gimdyti ir ji, kartu su vyru, lygiavertiškai priėmė sprendimą auginti šią trijulę. Tačiau ji taip pat suvokė ir tai, jog nuo šiol turės gyventi su begaline, iš vidaus deginančia, liepsna. Kurį laiką Veronika pati nesuvokė kas jai darosi. Kai Tomas jos klausdavo, kodėl kartais ji atrodo tokia nelaiminga, Veronika suvokdavo nežinanti, ką jam atsakyti. Iš tikrųjų ji jautė tai, ko pripažinti nedrįso nei sau, nei kitiems. Jai buvo gaila savęs ir savo gyvenimo. Ji buvo tarsi žmogus, sudaręs sandorį su bilduku. Gavusi tai, ko visada prašė, ji staiga suvokė, jog nenori nieko dėl to aukoti. Jau auginant antrąją dukrą Veronikos širdį užvaldė svajonės nuveikti gyvenime ką nors daugiau, pasinerti į kokią nors išties įdomią, įtraukiančią veiklą. Tačiau ji nebuvo nei pakankamai veiklus, nei pakankamai ryžtingas žmogus. Dukrų auginimas jai reiškė dukrų auginimą ir nieko daugiau. Ji nematė jokių galimybių, jokių alternatyvų. Sąžinė jai liepė būti mama ir neatimti iš dukrų nė vienos dėmesio akimirkos. Pamažu Veroniką užvaldė juoda ir gili depresija. Ji jautėsi tarsi akmuo, sunkiai pliumptelėjęs į milžinišką liūdesio ežerą ir nugrimzdęs giliai į jo dugną. Ji kėlėsi ir gulėsi skendėdama baisiame dvasiniame chaose. Netrukus jos nusivylimas gyvenimu pavirto pykčiu ir ji ėmė jausti troškimą visą tai kur nors išlieti. Buvo tik laiko klausimas, kada visa ta kraupi juoduma iš jos išsiverš. Ir štai dabar Veronika sėdi savo namų svetainėje. Dukros paliko ją vieną. Ji nori verkti, tačiau panašu, kad ašaros ją taip pat paliko. Šalia guli juodas, odinis diržas su blizgančia sagtimi. Ta blizganti sagtis... Atrodo prabangi, kaip velnio karūna. Diržas - išties  brangus. Tai buvo Tomo dovana. Veronikai jis visada patiko, nes atrodė gražiai ir buvo patogus. Nuo šiol, kaskart jį verdama į savo kelnes ar sijoną ji neišvengiamai prisimins, kaip pirmą kartą primušė jauniausią savo dukrą. Šis diržas tapo nepaneigiamu jos žiaurumo įrodymu. Veronika lėtai pasuka galvą diržo link. Ne, tai – ne košmaras. Tai - realus įvykis. Tas, kadaise gražus buvęs, diržas atliko savo juodą darbą Veronikos rankose. Netoliese, ant žemės, guli suskilęs puodelis su išsiliejusiu pienu – mamos smurto prieš dukrytę priežastis. To puodelio šukės ir diržas su tarsi arogantiškai blizgančia sagtimi buvo viskas, kas liko iš esamų ir būsimų Veronikos ir jauniausios jos dukters Sofijos santykių.