Gambitas

Vieną dieną staiga suvoki,
kad jau ne mėgaujiesi, o ėst įnikai,
kad štai pašto dėžutė ir baisu voke –
plonumas antstolio, mintys pėstininkai,

o mintims bokštams netinka liūnai,
o praeinantieji dažniau nepastebi
negu sveikinasi, mažiau žolės ir gėlių nei
miglos ir prieblandos, kurias pakęst abi

gali dar, tačiau tas dar senkantis,
tada sakai sau – rask naktinį pub‘ą, kai
kiti užsidarę jau, pailsėk ant mentės
kalnagūbrio ir lyg pabaigai

pakuždėk bedugnei aiškų iki,
iki kada nors vieną dieną, kuri bus
neįtikėtinai puiki,
pasislinks laikinumo ribos.