Skausmas

Rimantė bėgo iš prekybos centro, nematydama nei žmonių, nei kur bėga. Iš netikėto reginio pamiršo krepšelį su dovana ant suolelio, kur minutei buvo prisėdusi pailsėti.  Gatvėje prie perėjos sustojo ir, vos atgaudama kvapą, bandė susivokti, kas gi įvyko. Gal ji apsiriko? Gal tas vyriškis, kuris, meiliai apkabinęs jaunutę panelę ir kažką jai linksmai pasakojęs, praėjo visai netoli sėdėjusios Rimantės, visai ne Eimis, o tik labai panašus į jį? „Ne, aš dabar bandau save guosti“, - pagalvojo Rimantė, - juk puikiai jį mačiau.
    Mintys pynėsi galvoje, širdis daužėsi, lyg pašėlusi, ir moteris, kurios gyvenimas dar šį rytą atrodė puikus, pamažu ėmė suprasti, kad puikusis gyvenimas pasiekė finišą.
    Sidabrinių vestuvių išvakarėse jau buvo viskas idealiai suplanuota: sukviesti prieš dvidešimt penkerius metus vestuvėse dalyvavę svečiai, užsakytas banketas jaukiame restorane. Rimantei dar buvo kilusi mintis, kad paieškos vyrui kokios dovanos, simbolizuojančios sidabrinę metinių sukaktį. Bet dabar ji jau nebežinojo, ar gerai padarė, kad paskutinę minutę nusprendė apsilankyti šiame prekybos centre, tuo labiau, kad vieną dovaną jau buvo anksčiau nupirkusi. Tiesiog draugė prasitarė, kad tokia proga būtų labai simboliška savo sutuoktiniui įteikti kokią sidabrinę dovanėlę.
    Buvo šeštadienis, pats vidurvasaris, diena žadėjo giedrą dangų, be debesėlio, saulė žėrė skaisčius spindulius, o Rimantės galvoje virė chaosas, apėmė bejėgiškumo, netikrumo, sudužusių vilčių jausmai. „Kas bus toliau? “ – ramybės nedavė įsismelkęs klausimas – „ką daryti, kaip elgtis, juk rytoj sukviesti svečiai, atvyks dukros su savo sužadėtiniais? Kaip susitvardyti? Gal apsimesti, kad nieko nemačiau? “
    Rimantė išgėrė arbatos, visaip stengėsi save raminti, nors tai ir sunkiai sekėsi. Pasiėmė seniai nevartytą nuotraukų albumą ir pamačiusi nuotraukas, kur abu su Eimiu, dar būdami jauni studentai, linksmai juokiasi, pozuodami fotografui, kur Eimis jai pasiperša, priklaupdamas ant kelio ir įteikdamas žiedelį su žibančia akute, kur jie iškilmingai prisiekia vienas kitą gerbti ir mylėti džiaugsme ir varge, kol mirtis išskirs,  gailiai pravirksta. „Kur visa ši idilė dingo? Kur dingo pažadas, ištartas su meile ir tikėjimu? O kur dingo tie ilgi kartu pragyventi metai? “ Šie klausimai, lyg kokia lavina, užpuolė Rimantę, o atsakymo nebuvo.
    Tąnakt Eimis negrįžo namo. Rimantė, pabudusi ir pamačiusi, kad vyro nėra, pamažu pradėjo prisiminti vakar dienos įvykius. Pasidarė neramu – gal kas negero nutiko? Skubiai surinko jo telefono numerį ir išgirdo Eimio balsą: „Atleisk, aš negrįšiu, ką daryti su svečiais – spręsk pati. “ Daugiau nieko, jokio paaiškinimo Rimantė neišgirdo.
    Nebegalėjusi daugiau tverti šios sunkios, ją užgriuvusios naštos, paskambino geriausiai draugei Ritai. Rita jau senokai buvo išgyvenusi panašią tragediją, tik Rimantė tada, kai Rita graudžiai raudojo jai ant peties, negalėjo suvokti to skausmingo netekties jausmo. Kas daugiau, jei ne Rita, ją dabar supras.
    Rita buvo priblokšta. Nors yra sakiusi, kad jos nebestebina dažnos skyrybos, bet kad Rimantė su Eimiu!
    - Ach, mano miela drauge, - Ritai sunku buvo rinkti tinkamus žodžius, - pergyvenu kartu su tavimi.
    Bet kokie žodžiai gali nuraminti tokioje netikėtoje situacijoje, kai dūžta gyvenimas į šipulius? Kai tavo mylimas žmogus staiga tave išduoda? Ar galima atleisti išdavystę?
    Žmogus išeina, skausmas pasilieka. Su juo tenka gyventi.