Paslaptingoji keliauninkė

Ankstyvą sekmadienio rytą maža mergaitė ėjo miesto gatve. Buvo pirmasis vasaros mėnuo, saulė maloniai šildė ir linksmai mėtė saulės zuikučius į  po naktinio lietaus gatvėje likusias balutes. Suskambo Katedros bokšto varpai, kviesdami miestiečius į sekmadienines mišias, ir miestas pamažu budo.
    Mergaitė žinojo, kad eidama ta kryptimi, kur sraunioji upė plukdo savo vandenis, pasieks paslaptingąjį sodą, apie kurį pasakojo mamos draugė. Ji nusprendė pati surasti tą sodą ir padaryti mamai staigmeną.
    Perėjusi tiltelį, mergaitė ėjo paupe ir neužilgo priėjo sodo vartus. Įėjus pro juos, atsivėrė pasakiškas vaizdas. Tikra augmenijos karalystė! Aušti krūmai, pasipuošę baltais žiedais, skleidė kvapnų aromatą. „Tai jazminai“, - prisiminė mažoji keliauninkė, nes knygelėje apie šiuos augalus buvo skaičiusi. Smalsuolė keliavo toliau. Jau iš toli pamatė, kaip prie tvoros glaudžiasi skaisčiai ružavų žiedų rododendrų krūmai. Jų žavesys džiugino akis. „Tai bent grožis“, - sau mintyse mąstė mergaitė.  Švelniai paglostė vieną žiedelį, bet nesiryžo skinti. Staiga pasigirdo trykštančio vandens garsas. Atsisukusi pamatė milžiniško dydžio fontaną, kuris, vėjeliui papūtus, išdykėliškai mėtė savo purslus. O aplink jį pastebėjo ant ilgų tiesių kotų ryškiai violetinius bumbulus. Priėjusi arčiau pamatė, kokia daugybė smulkių lyg žvaigždutės žiedelių sukibę į tuos bumbulus. Pastebėjusi lentelę, perskaitė jų pavadinimą. Tai – didieji česnakai. „Čia tai bent! Bus ką mamai papasakoti“.
    Pasigėrėjusi jai dar nematytais žiedais, patraukė toliau. Priėjusi tvenkinį, pamatė jame plaukiojančią antį klykuolę su mažais klykuoliukais. Tie mažuliai paskui savo mamą greitai yrėsi, bijodami atsilikti, po to vorele visi pasišokinėdami išlipo iš tvenkinio ir patraukė pievele tolyn. Mergaitė pastebėjo, kad ir aplink tvenkinį žydi pilnaviduriais ružavais žiedais pasipuošę krūmai.  Priėjusi arčiau, lentelėje perskaitė, kad tai  -puikieji bijūnai. „Šios gražios gėlės tikrai patiktų mano mamai“, - bet nedrįso nuskinti nė vienos.
    Kiek nusiminusi, patraukė toliau. Paprastųjų arunkų apsuptyje slėpėsi mažesnis sodelis, į kurį įžengusi, mažoji smalsuolė pamatė savo mėgstamiausių gėlių krūmus. Rožės! Jos viliojo raudonais, ružavais ir baltais žiedais, kvietė prieiti, pakvėpinti ir pasigėrėti.  „Štai tinkamiausios gėlės mamos gimtadienio proga“ – pagalvojo mergaitė, - „bet jų negalima skinti! ” – lyg koks vidinis balsas, o gal labai rimtai netoliese vaikštinėjusi varna ir akylai viena akimi stebėjusi, o gal ir perskaičiusi mergaitės mintis, perspėjo.
    „Neskinsiu, jau žinau, kaip pasielgsiu“, - nusprendė keliauninkė. Pralinksmėjusi pamojavo snapučiams, gausiai netoliese susibūrusiems į violetinių žiedų žalią kilimą, nusišypsojo strazdui, kuris vaikštinėjo pievelėje, retkarčiais sustodamas ir į kažką įsiklausydamas. „Taip, kol gėlės žydi, kol dar nesutemo, atsivesiu savo mamą į šį nuostabų vasaros sodą ir padovanosiu jai visas gėles, kokias tik pamatysime, kokios tik jai labiausiai patiks. Grožėsimės jomis, kvėpinsime, ir tai bus pati puikiausia dovana mamai gimimo dienos proga“.
    Katedros bokšto varpas, lyg pritardamas mergaitės sprendimui, užtikrintai skelbė vidurdienį, praeiviai, apakinti ryškios saulės šviesos, šypsojosi, žvilgsnais nulydėdami tolyn skubančią mažąją keliauninkę, kurios balta, įvairiaspalviais gėlių žiedeliais išmarginta suknutė tviskėjo spindulių nužertoje miesto gatvėje, lyg maža vilties kibirkštėlė, pasklidusi ir pasiekusi visų žmonių širdis.