iš 1997 m.archyvo

Šiandien knisdamasi toliau gilyn po savo šabakštyną radau 1997 metų savo eilių sąsiuvinį. Tiesa pasakius net nemaniau, kad toks yra. Žmonių kai kurių, kuriems radau dedikuotas eiles, net nepamenu... Eilėraštukai tokie naivūs ir labai daug paukščių, net stebina, niekas pasirodo nepasikeitė, visada jaučiausi tarp čia ir kažkur... Vienas eilėraščio epizodas labai užkabino savo jumoristiškai tikrovišku požiūriu į matyt tada mane ištikusią eilinę dramatišką būseną, tad pasidalinsiu su jumis:

Ir liko danguje kabėti
Viena meduolio pusė...
Surijo kitą
praskrisdami naktiniai paukščiai.
Bet aš tikrai bandžiau iš jų atimti,
Kai įsivėlė jie į medžių plaukus.
Kad sau galėčiau pasiglemžt
Ir niekada
Jau niekad nebejaust
to laisvės alkio.
***
Bet nugarmėjo trupiniais
Į tolstančių naktinių paukščių vidurius.
Ir liko danguje kabėti
Viena meduolio pusė.