Grafas Filipas 22

XXIV
Filipo baigtis

-Margarita, eikš, - paragino ją Danielius, - turime paskubėti. Ar viską pasiėmei?
-Taip, viską ko prašei: štai tavo peilis, virvė.... O tu ar vėzdą turi? - susirūpino moteris.
-Tai aišku, pažvelk, - tarė daktaras pravėręs medžiaginį maišą.
-O Štefanas su seserim Ana ateis? - susijaudinusi vos gaudydama kvapą paklausė grafienė.
-Taip, aš įkalbėjau Štefaną prie mūsų prisijungti, o Anos ilgai įkalbinėti nereikėjo, šioji iškart sutiko. Ji viską padarytų dėl manęs. Vargšelė įsitikinus, kad būsim amžinai kartu, tiek šiame, tiek kitame pasaulyje.
-Mes visi susitiksim pragare. - Net neabejodama ištarė grafienė. -Bet Filipas ten nukeliaus pirmasis.
-Margarita, mano meile, netrukus mums jau nebereikės slapstytis, mylėsime vienas kitą atvirai.  Ir mes perimsime šią grafystę į savo rankas, - spausdamas Margaritos delnus viltingai šnabždėjo Danielius. - Patikėk manimi, mano grafiene.
-Ir būsime labai laimingi, kaip vaikai. -kiek nurimusi tarė ji.
Iš tamsos nešami deglu sušmėžavo vyro ir moters siluetai.
-Žiūrėk, štai ir Štefanas su Ana. Viskas vyksta pagal mūsų planą. - Daktaras kiek atsitraukė nuo grafienės. - Gerbiamieji, - kreipėsi jis į abu, - kaip ir tarėmės jūs pasiliekate čia stebėti ir laukti, o  aš su Margarita  kylame laiptais aukštyn pas grafą. Kai duosiu ženklą, prie mūsų prisijungsite. Ar viskas aišku?
-Taip, taip, -tvirtai tarė Štefanas, -aiškiau nebūna.
-Ana?
-Danieli, kaip kasdien aš tau mielai asistuoju operacijose, taip ir šiandien aš tavęs nepavesiu. -Nuolankiai tarė Ana ir šyptelėjo.
Danielis su Margarita tyliai įžengė į pastatą ir pakilo laiptais į palėpę. Daktaras tvirtai kumštyje suspaudė vėzdą ir paslėpė jį už nugaros. Jo delnai drėko nuo prakaito, o širdis atrodė tuoj iššoks iš krūtinės. Jis žvilgtelėjo į grafienės susirūpinusį veidą, linktelėjo ir pravėrė bibliotekos duris. Už stalo susikaupęs sėdėjo Filipas ir vartė iš kitos grafystės gautus laiškus. Išgirdęs įžengusiuosius jis pakėlė akis ir tarė:
-Ach, Danieli, Margarita, koks netikėtumas. Eikšekit, aš jums kai ką parodysiu...
Danielis ryžtingai žengė link Filipo, užsimojo ir gerokai tvojo juo per galvą. Grafas vos spėjo sureaguoti plačiai praverdamas  akis, bet nieko ištarti jau nespėjo.
-Margarita, Margarita, duokš virvę. - paragino ją daktaras. Šioji keletą akimirkų stovėjo kaip įbesta, negalėdama dar patikėti tuo kas vyksta.
- A.., imk... -vos išlemeno moteris.
Danielis tvirtai pririšo Filipą prie kėdės ir suėmė į delną savo vieną aštriausių peilių.
-Margarita, gal tu?
-Ne, ne, ne, -purtydama galvą tarė ji, - juk tu geriau nei bet kas išmanai anatomiją.
Filipas staiga pradėjo atsigauti, po truputį sukioti savo galvą ir kažką murmėti.
Margarita tik iš nuostabos aiktelėjo. Danielis lyg fechtuotojas žengė žingsnį pirmyn ir smeigė peilį tiesiai į krūtinę. Filipas tik liūdnu žvilgsniu nusekė porą, tada pažvelgė į krūtinėje kraujuojančią žaizdą.
-Kodėl? Už ką? Aš juk būčiau jums leidęs būti laimingiems.
- Ot, velnias. Jis teisus, mums nereikėjo to daryti... - ištarė pasimetusi Margarita.
- Na, bet mirti dėl meilės garbinga mirtis, -tęsė Filipas. Jis nuleido galvą ir laukė savo baigties. Alsuoti tapo vis sunkiau, jis vis užsikosėjo savo krauju.
-Man rodos nepataikiau į širdį, peilis praėjo pro šalį. - sušnabždėjo Danielis moteriai į ausį.
Šiedu stovėjo lyg įbesti, kraujo lašai tyško ant medinių grindų, grafas tyliai vaitojo, dar lyg bandė kažką sakyti, bet pritrūko jėgų. Margarita nebegalėjo daugiau stebėti savo vyro agonijos, tad nuleido galvą. Filipas paskutinį sykį giliai įkvėpė ir iškvėpė orą taip palikdamas šį pasaulį.
Danieliui pamojus ranka pro langą į pagalbą atskubėjo ir Štefanas su Ana. Seselė užsiuvo grafui kryželiu akis. Sunkų vyro kūną jie suvyniojo į juodą audeklą ir keturiese išnešė iš namo. Gretimame pastate į rūsį  Filipo  jau laukė atvertos durys.  Štefanas apleido rūsį paskutinis, užvėrė duris ir kelissyk pasuko raktą spynelėje. Į orą nutraukusios nakties tylą aižančiais balsais pakilo būrys šarkų.