Ieškoti Ego savyje,
man regisi, kad nederėtų.
Daugkart esu parodytas pirštu,
neva, savimyla, garbėtroška,
tokie, neva, ir Dievui nusilenkti neišmoksta.
Ką moku, ko nemoku,
manau, jau niekas man nepasakys,
nes savimi tą savo Aš
net atsargiau kaip Dievą išnešioju,
kadangi erdvėje šioje –
ne vien tik Jis;
su Juo ir visas Jo darbymetis.
Koks džiaugsmas, a!
Va šitaip ir Velykos atsiranda
be kalendorių, be bažnyčių –
suradus priežastį, atsiremi kamputyje Savęsp,
ir giedi neblogiau kaip prie altorių
Aleliuja! Aleliuja!