vienatvės paprasti likučiai vėl ir vėl
tomis pačiomis temomis pasiekia
sekundmačio blakstienas
sveria apačion sunkūs laikai
užmiega žmonės žemėje, užmiega vėjai
laukuos sutemsta sutemos ir aš
viskas gerai, mano mėnuli, nors ir šalta
kol draugės nešasi šį vakarą tenai
kur skambina varpai ir medžių šakos linksta
ne nuo tamsos, o su tamsa
aš esu balta varna