Pliaterių vaike, akių neužmerk.
Anksti juk dar tau, kovok ir gyvenk.
Gruodis tik dar, o tu - patale.
Ir nėra nieko, kas būtų šalia?..
Tau dar ankstoka palikti gimtinę.
Negi tik tiek tau tereiškia tėvynė?
Kelkis, grafaite, iš guolio žiemos.
Gana gulinėti. Į kovą! Marš marš!
Nepajėgia ji atsikelti; sunku,
O jai taip liūdna, be galo skaudu.
Ugninė viltis štai ledokšniu pavirsta.
Staiga Pliaterytė į miegą nugrimzta.
Užmiega jau amžiams jaunoji grafaitė,
Drąsioji Pranciškaus ir Onos mergaitė.
Miegu giliu užbaigta jos lemtis,
O aplink siaučia baisi sumaištis.