Rašyk
Eilės (75165)
Fantastika (2210)
Esė (1516)
Proza (10615)
Vaikams (2533)
Slam (50)
English (1159)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





neberijus neberijus

Svetimi batai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Vetra Vika


Kiek prisimenu, aš vis kolektyve: vaikų darželis, internatas, “profkė”, kalėjimas, šeima ir vėl kalėjimas. Kai pagalvoji, kažin ar galima pavadinti šeima tuos žmones, kurie mane supo. Kiek prisimenu, šeimoje visą laiką gėrė. Tėvas buvo invalidas, mama gyveno palaidai ir su jo nuomone nesiskaitė. Amžini “baliai”, kavalierių kaita, dainos muštynės, palaida meilė. Nesuprasi, kada naktis, kada diena. Eini į mokyklą – gerai, neini –irgi gerai. Neprisimenu, kada pirmą stikliuką nuo stalo pasistiebęs paėmiau. Skonis patiko ir aš vis prašinėjau mamos: “napso”, “ napso” kol gaudavau į ausį. O kartais užmigdavau kur nors kamputyje, tyliai…
–  Žiūrėk, kaip gražiai vaikas miega, – sakydavo mamos “kavalieriai”.

Paskutinį kartą mamą mačiau, kai išėjo kažkur, apsikabinusi eilinį meilužį.
Pakliuvau su broliu į internatą. Tėvą vyresnė sesuo prižiūrėjo. Ant jos dar vaikiškų pečių gulė visi rūpesčiai, bet mes turėjome namus, į kuriuos galėdavome sugrįžti. Iš pradžių – iš internato, “profkės”, vėliau kalėjimo. Manęs ir brolio Stasio nelabai tėvas su seserimi ir laukdavo: sugebėdavome namus paversti pragaru, apkartinti jiems gyvenimą ir dar pragerti paskutinius  pinigus.

Prasidėjo mano “odisėjos” per kalėjimus. Brolis sėdo dviem metais ankščiau. Jis išėjo, aš buvau nuteistas. Ir taip – pakaitomis aštuoniolika metų už grotų. Kai artėjo paskutinio teistumo pabaiga, baimindamasis galvojau, ką čia iškrėtus, kad nereikėtų išeiti į laisvę. Laisvės jau bijojau… Brolis buvo miręs, nelabai ir žinojau, kaip. Žinau tik vieną, mūsų bendrai jo jau neimdavo “ant dielos”. Net vogti jau netiko. Odekolonas jam kaip konjakas buvo. Rado griovy sustirusį – tik utelės dar gyvos buvo…

Seniai brendo mintis: kažką reikia keisti. Niekas manęs nelaukė.
Dabar negeriu dvidešimt metų. Negeriu nuo tos dienos, kai nuėjau į AA susirinkimą kalėjime. Mano gyvenimas pasikeitė. Nepasakyčiau, kad buvo lengva. Tik po kelių metų aš atradau tokią sąvoką – moralė. Kai kas, dabar klausydamas mano laisvai reiškiamų minčių, paremtų gyvenimo pavyzdžiais, klausia, koks mano išsilavinimas, ar aš ne lektorius?

–  Aš tik dažytojas, – atsakau. – Tik po ilgo blaivybės laikotarpio pradėjau dirbti socialiniu darbuotoju.
– Kiti klausia, kodėl aš toks ramus?
Patikėkite, ne iš karto atėjo ramybė…
Sunkiausia buvo išmokti sąžiningumo. Pirmiausia nemeluoti sau, ir, svarbiausia, nepykti.

Prisimenu, kaip niršau, kai toks ponėkas nesumokėjo už darbą. Jeigu taip ankščiau… Jis arba lavonas, arba invalidas, aš vėl kalėjime. Niekas manęs nebūtų sulaikęs, nes aš būčiau ir prokuroras ir teisėjas, ir budelis iš karto.

Kai grįžau iš kalėjimo – nei sesers, nei tėvo neradau. Sesuo gyveno užsienyje, tėvas –  prieglaudoje.
Prisimenu, kaip skubėjau atitaisyti padarytas skriaudas. Po kelių blaivybės metų nuvykau  atsiprašyti sesers. Gyvenimas jai nenusisekė.

Ir štai pasirodžiau aš – toks naujas, šviesus, apsirengęs, kaip džentelmenas, su puokšte gėlių. Nepavyko tas mūsų susitikimas. Iš mano atsiprašymo išėjo “šnipštas”. Sesuo baisiausiai susierzino. Pasipylė priekaištu srautas. Galų gale ir mano nervai neišlaikė. Išsiskyrėme blogiau negu susitikome.

Tik vėliau, kai susirinkime aš verkdamas pasakojau savo istorija, vienas senas A. A narys priėjo ir pasakė:
– Klausyk Juozai, ko tu tikėjaisi? Juk tu ne atsiprašyti atvažiavai, tu atvažiavai atsiimti apdovanojimo už savo blaivybę. Ne taip reikia atitaisyti skriaudas. Tu norėjai apsiauti svetimais batais…
Tada jau buvau pasiėmęs tėvą iš prieglaudos. Grįžęs ėmiau juo dar labiau rūpintis. Jo jau nėr gyvųjų tarpe, bet atrodo ir šiandien girdžiu jo balsą kai jis uždėjęs silpstančią ranką man ant peties, sako.

–  Juozai, aš pagaliau tikiu tavimi, aš didžiuojuos tavimi, tu tikras vyras!
Aš prisimenu visa tai šiandien blaivus ir dėkoju Viešpačiui.
2021-06-04 11:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-07 23:53
Vetra Vika
Slogūs prisiminimai apie vaikystę šeimoje, nulėmusią klampią jaunystę. Praradimai ir atradimas savęs Žmogumi:
,,... pasiėmęs tėvą iš prieglaudos. Grįžęs ėmiau juo dar labiau rūpintis. Jo jau nėr gyvųjų tarpe, bet atrodo ir šiandien girdžiu jo balsą kai jis uždėjęs silpstančią ranką man ant peties, sako.

–  Juozai, aš pagaliau tikiu tavimi, aš didžiuojuos tavimi, tu tikras vyras!
Aš prisimenu visa tai šiandien blaivus ir dėkoju Viešpačiui...."
Pagarba už dvasinę stiprybę.
Ačiū kad pasidalijoote mintimis. Ne šiukšlių dėžėje joms, kaip ir vyriškumui vieta
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-05 19:26
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-05 03:45
neberijus
tai ir rašysiu laikraštin. ten nors kokį eurą kartais išmeta ir neįžeidinėja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-04 15:08
Pagraibas
:D naivumas šventas o invalidas nūnai
nebevartotinas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-04 12:29
Mintautė
Puikus pasakojimas apie nueitą nelengvą gyvenimo kelią ir laimingą pabaigą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą