Šarka ir kuosa

Šarka uodegą ištiesus,
Klasikiniais apdarais,
Tupi ant šakos ir stebi,
Kokio maisto gaus dykai.

Jei pamato katę, lapę,
Išsigandus nenuskris,
Tik balsu nerimastingu
Rėks, kol tos kažkur pradings.

Jos giesmė nemelodinga,
Sudaryta iš šūksnių:
- Čėk–čėk–čėk! – pavojų skelbia -
Bus, plėšrūnės, jums velnių!

- Kav-kav-khav, - nuo kito medžio,
Kas ten kranksi taip kimiai?
Kuosa pabendrauti nori.
Šarkai neramu visai.

Kuosos švarkas juodas, blizga,
Kepuraitė jos pilka.
Dydžiu panaši į šarką,
Tik kad uodega trumpa.

Naktimis būriais nakvoja
Miesto parke, kur saugu.
Žiemą su kovais draugauja
Ir su varnom – nuostabu!

Taigi, nebijok, šarkele,
Kuosa – paukštis neplėšrus.
Gal kranksėjimu ji prašo –
Nori kviesti į draugus?