Raudonas aksomas (Tvin Pykso fanams)

Tupėjau skersgatvy, ant purvino asfalto, o šeimininkas gulėjo šalia ir palaimingai pūtė sau į akį. Mano uodega vizgėjo tuo pačiu ritmu kaip ir šeimininko kvėpavimas. Prietemoje skendėjo apleistas pastatas išdaužytais langais. Nieko nematančios jo akys stebėjo mane, o aš stebeilijau į jį. Jutau šios struktūros alsavimą. Vėjas nesivaržydamas varstė ją ir švilpavo liūdną melodiją. Užverčiau galvą aukštyn ir, susidūręs akis į akį su bauginančiu dangumi, pradėjau kaukti pritardamas vėjui. Dangų nusagsčiusiems deimantams sutviksti neleido miesto šviesos. Prie pagrindinės gatvės stovintis stendas traukė praeivių žvilgsnius saulėto paplūdimio vaizdais.

Aš laukiau.

Prakaito ir nešvaros dvokas skverbėsi pro miegančio benamio, mano šeimininko, rūbus ir sklido plačiu spinduliu aplink jį. Pajuodusios kelnės buvo tarsi asfalto dalis. Lietus asfaltą plovė dažniau, nei jis savo skarmalus. Tik džinsinis švarkelis, pavogtas šiandien, atrodė dar visai padoriai. Žmogus asfaltas, mieganti skudurų krūva, knarkiantis tinginystės įsikūnijimas nenujautė, kokį šunį jis augina. Buvau pajėgus jį nugalabyti, bet dar per silpnas, kad ištraukčiau jo metafizinę substanciją. Šitas pažeme šliaužiojantis protingas gyvūnas manėsi esąs mano šeimininkas, nes leidau jam taip manyti.

Šalia skersgatvio žybtelėjo kibirkštis – prie namo kampo lūkuriuojantis vaikinas prisidegė cigaretę. Kažkur toliau suskambo muzika. Galbūt kokiame bare, įsikūrusiame po žeme, prasidėjo šventė, o gal aukštai, ant debesies, šoko angelai. Muzika galėjo sklisti tik iš aukštai arba iš žemai.

Ūmai viename apleisto namo lange pasirodė šviesa. Iš pradžių ją vos buvo galima atskirti nuo tamsos. Švito sunkiai, tarsi gėdytųsi pasirodyti. Blanki šviesa vis ryškėjo, kol galiausiai nykiame tamsos gaubiamame pastate pasirodė raudonos užuolaidos. Muzika, sklindanti iš tolybių, pynėsi su vėjo ošimu, su tolimais prisnūdusio miesto garsais. Aš, iššiepęs nasrus, stebėjau raudonai nušvitusį langą, lyg laukdamas kąsnio. Aksominės užuolaidos mažumėlę prasiskleidė, ir pro jas išniro šešėlis. Tamsus siluetas, vėjo neišsklaidomas dūmas, raitėsi, šoko ore pagal muzikos taktą, sklindantį kažkur iš aukštai arba iš žemai.

Ūkas iš raudonojo kambario leidosi mūsų link, netrukus šokanti tamsuma susijungė su manimi. Energijos banga užliejo mano, nusususio vokiečių aviganio, kūną. Sukaukiau, kiek leido balsas. Vaikinas, rūkęs priešais skersgatvį, baugščiai žvilgtelėjo į transformacijoje besirangantį kūną, nuspriegė cigaretę ir spėriu žingsniu pasišalino iš akiračio.
Išsiriečiau lanku pasidavęs nesuvokiamai jėgai. Nematomos rankos lankstė ir tampė mane kaip norėjo. Kaulai lūžo ir augo, kailis ir uodega nukrito. Manyje viskas kliuksėjo, drebėjo, raitėsi. Vidaus organai dėliojosi savaip, derindamiesi prie naujos organizmo struktūros. Ilgėjantys pirštai graibė asfaltą padengusią pliurzę, palikdami joje besivystančių plaštakų įspaudus. Suaimanavau pusiau šunišku, pusiau žmogišku balsu.

Galiausiai šuns inkštimo nebesigirdėjo. Gulėjau nuogas. „Skudurų krūva“ jau buvo begrįžtantis iš rožinio sapno, o aš tapau panašus į jį, tik be drabužių, be barzdos. Ilgi pilki riebaluoti plaukai krito man ant veido. Benamis praplėšė akių vokus ir sustingo nepajėgdamas nei pajudėti, nei riktelėti. Mano venose įnirtingai kunkuliavo neapykantos kupinas kraujas. Aš spjaute spjoviau jam į veidą žodžius:
– Tarnauk, sėdėk, maldauk, klyk, bestija...
Gulėjau priešais buvusį šeimininką, beveik kakta kakton. Pajutau didžiulį alkį. Ir šaltį. Džinsinis švarkelis atrodė visai švarus, jį pasiimsiu.
– Tarnauk, sėdėk, dvėsk, – iškošiau pro dantis, net apspjaudamas jį, – dvėsk, klyk, įsakau tau. Klyk, sakau!
Benamis klykė nebyliai, jo balso niekas negirdėjo.
Jis turėjo užuosti degėsių kvapą, sklindantį man iš burnos. Į jo kūną ir smegenis purvinus pirštus suleido pirmykštis siaubas.

Medinė lazda, kuria jis auklėjo mane, ramiai ilsėjosi atremta į konteinerį.

Kažkur toli aidėjo muzika, tik nežinia, ar ji sklido iš žemai, ar iš aukštai.

Niekas iš praeivių nepastebėjo, kad apleistame daugiabutyje, už raudonų aksominių užuolaidų, kai kas apsigyveno.