Nuo kandeliabrų iki bažnyčios

Nieko, būna blogiau. Ne visada, bet kartais būna.
Patikėkit, aš visko matęs.

Būna medus aplipina sielos supratimus,
nenuplausi jokiais gėrimais, samane ar viskiu,
o sielos sužydėjimas taip ir nebepražysta.

Būna kopūstai bandelėse vaistų skonio,
o lietiniai blynai, kaip lėtinės ligos kopija
ir prisvilę.
Būna guli ant pervažos žalias šuva,
o šalia auga pomidorai.

Būna pikaso nutapo tokią nesąmonę,
kad gėda parodyt. Nesinori skaityt,
o tuo labiau užrašyt.

Būna tikintieji lūpų kraštais
siurbčioja vyną.
Tu pirsteli taip, jog šėtonas
ėjęs viduriu bažnyčios nutyla
ir krenta ant pilvo.

Būna per visą pakrantę iš sukarpytų
skalbinių vėl nuveji virvę
ir iškasi šulinį vietoje švyturio.

Sako kapitonas vakar buvo girtas.
Švilpavo švilpavo, prisišaukė velnią.

Vaikščiojo vaikščiojo, nežinia
ar kas koją pakišo, ar persisvėrė
ir įkrito.

Sielos medumi nereikia lipinti.
Kai žalias šuo ant pervažos suloja,
pasimato dangaus žydrynė.

Nieko, būna blogiau. Įsijautimas
į geometrines formas atrodo beformis.

Būna bandai apeiti, bet nusibrėžia linija,
įvyksta kažkas panašaus į erekciją
ir įsiremia į didelę šikną.

Pakelės smėlis anksčiau ar vėliau
užpils viską. Ar verta sakyti,
kad viskas kas kada nors įvyksta,
nutinka netyčia?

Viskas, mieloji, jau viskas.