Gerasis ponas

Koks gi nuostabus tas ponas! Meilė, atsidavimas šeimininkui manyje buvo įsodinti nuo gimimo. Jis man visą laiką buvo geras. Saugojo ir globojo nuoširdžiai, su atsidavimu, tarsi būčiau šeimos dalis. Nors ir nebuvau, mylėjau jį ne mažiau. Kurgi nemylėsi tokio gero šeimininko! Būdavo, sako man: „Šiandien valgyti gausi tik duonos, mėsos seniai jau bevežė, tad likusi gali būti apgedusi. Leisk valgyti man, tavo sveikata svarbesnė. “ Arba: „Verge, mieliausias mano, nenoriu, kad anksti sulinktum prie žemės, miegok ant akmenų štai tam kampe, bus nugarai geriau, o ir dirbti galėsi daugiau. “ Ir kaip aš džiaugdavausi ta duona, kuri vienintelė mane gelbėjo nuo apsinuodijimo, ta vietele, palikta kampe, kuri saugojo mane nuo senatvės naštos.
Manęs nevargino netgi daiktai (šeimininkas vadindavo asmeniniais, tačiau šį žodį vis pamirštu). Ponas mylimiausias, švenčiausias, geriausias pasirūpindavo buitimi taip šauniai, kad man belikdavo tik sunkiausi mechaniški darbai! Nereikėjo sukti galvos dėl menkniekių. Mažmožius, kurių tik galėdavo prireikti, gaudavau iš valdovo: ar drapanas, ar įrankį marmalui pasrėbti. Išprausdavo mane kas keliasdešimt naktų, nors tam ir priešinausi. Juk galiu išbūti ir ilgiau neapsitvarkęs, bet ponas visąlaik kartodavo: „Na ką tu, verge, dar kokią ligą pasigausi. Tik tau aš viską darau! “ Sakydavo nosį užsidengęs skarmalu. Aš irgi mėgdavau prieš miegą sulaikyti kvėpavimą – gražesni sapnai būdavo.
O jau apie pono gražumą galiu pasakoti ir pasakoti! Sapnai, kuriuose jį išvysdavau, ir buvo tie gražiausieji. Auksinės garbanos, apvalainas, švarus veidas, palinkus nosis, skvarbios, šiltos akys. Stotas – riterio, tvirto vyro. Kaip nuostabiai blizgėjo apsivilkęs šarvus su kardu pašonėj! O namuose rengdavosi paprastais, tamsiais šilkiniais rūbais, kad patogu būtų. Kojų apdangalas irgi įdomus – tokį ir tesu matęs vieną poną bedėvint. Panašu, kad iš gyvulio odos padirbtas buvo, bet apsakyti tiksliai negaliu – nė pats tokio neturiu. Aš šokinėdavau basas, o kojas gaubė dulkių ir purvo juoduliai. Mėgo save apžiūrinėti ponas veidrodyje. Tačiau man žvilgtelėti neduodavo. Sakydavo: „Tavo dvasia per daug tyra; jei pažiūrėsi – neatsiginsi puikybės kančių. “ Nežinojau, kas ta puikybė, bet žodis „kančia“ ir taip nuplikydavo skausmingai.
Veido savo nepažinojau, tačiau per dienas rūbelio kiekvieną klostę išnarsčiau. Mano drapanos, palyginus su viešpačio, buvo tik bulvių maišas su skylėm. Bet aš ir tuo džiaugdavausi. Kuo mažiau turėsiu aš – tuo daugiau gaus mano ponas. Jis ir apie aprangą sakydavo: „Žinai, verge, duočiau aš tau pačius geriausius šilkinius rūbus, bet tu dirbdamas prigersi dulkių ir tada atsiras blusų, kuriuos užkandžios negyvai. “ . Taigi! Koks aš laimingas buvau, tokį šeimininką turėdamas!
Tiksliai nusakyti, kiek laiko gyvenu šiuose rūmuose negaliu. Tačiau nieko kito, kaip pono meilės, nežinau. Deja! Šią lemtingą dieną pono gerumas pasibaigė. Kaip įprasta, atsikėliau anksčiau saulės, išliuobiau grindis, išskalbiau rūbus, išvėdinau kambarius, įleidau rytmečio šviesos, įsisukau į puodus virtuvėje, išdėsčiau maistą puikų, pats sau duonos kriaukšlį pasilikęs (vis ta mėsa pasenus), aprengiau šeimininką. Pastarasis sėdo prie stalo, pasrėbė sriubos, atkando mėsos. Ak, negalėdavau atsigrožėti pono rytiniu skaistumu! Baigęs pusryčiauti, pasiekė stiklinės vyno, kurį gerdavo tris kartus per dieną visą savo gyvenimą. Įsrėbė į burną didelį mauką, kaip įprasta, tik staiga susiraukė.
- Verge, čia ne vynas, o vanduo! – sušuko, bet žaismingai. – Nubėk į požemį, paimk geresnį butelaitį kokį, gal ir pats, geras, lašą gausi! – dieviškai nusijuokė.
Nusigandau – nieko nemaloniau nebuvo nei nepatenkintas ponas! Palikau didelę menę, išmargintą auksu, kurį apšvietė rytmečio šviesa; o, kaip man skaudėjo atsitraukti nuo šeimininko! Bet pono troškimai buvo svarbesni nei mano norai, tad nedvejodamas nušuoliavau maisto saugyklos link. O kas tai! Pasiekus gėralų saugyklą, širdis sudrebėjo – vyno nebeliko! Parkirtau žemyn, kaip pritrenkta pelė. Ką gi šeimininkas dabar gers? „Blogai, blogai, prastas vergas... “ – aidėjo kaltinimai galvoje. Nežinau, kiek laiko taip ant grindų prakiurksojau, tačiau iš sąstingio pažadino nekantrūs pono žingsniai.
-Verge, kurgi gėrimai visi? – jau nebe maloniai ponas kreipėsi, o gal tik pats savęs klausė. – Jų turėjo užtekti dar ilgam, aš juk viską nuodugniai išskaičiavęs buvau!
Žinojau, kad valdovas klaidų nedarė, tad tik verkiau, laukdamas tęsinio. O šeimininkas net nežiūrėjo į mane, labiau rūpėjo vynas. Išvaikščiojo visą saugyklą, tikėdamasis bent lašelį rasti. Bet ne! Jo rankos pradėjo drebėti, kojos tirtėti, akys raibuliuoti, lūpos baltuoti – taip priklausomybė stipriai paveikė. O supratęs, kad gerojo gėrimo tikrai nebeliko, atsisuko į mane.
-Nejaugi, verge, tau nebuvo gana visko, ką gauni? – paklausė jau įsitikinęs mana kalte.
-Pone nuostabiausias, protingiausias, mylimiausias... Aš niekuo gyvu negalėčiau vogti iš jūsų… Prisiekiu, tai ne mano darbas! – maldavau supratimo.
Pasiteisinimai negelbėjo. Pirmą kartą poną tokį išvydau: rankos ištįso, kojos sustorėjo, nagai pasmailėjo, dantys paaštrėjo, akys susiaurėjo, o veidas persimainė, užtemo. Nebebuvo jis tas pats didvyriškas riteris, tyros šviesos nušviestas. Tai buvo piktas tironas, kančios ir skausmo įsikūnijimas. Prisiekiu, matydavau blogus sapnus apie šią metamorfozę, šį rytą, kai visa rūmų santarvė griūva.
Pagalvojau sau: „Taip! Tai tik nelemtas sapnas! “ Užsimerkiau, susigūžiau kampe, bet pono šnopavimas netilo. Sustojo viešpats prie kojų mano, tarsi mirtį pranešdamas, o tada varpais užgaudė skausmas. Visa jėga, kurią turėjo ponas, tvojo kumščiu man į akį; tvojo taip smarkiai, kad pramerkti jos nebegalėjau. Tačiau ir su viena sveika akim mačiau, jog reikia bėgti – skausmas nuolankumą nugalėjo. Pralindau po tuščiomis lentynomis, išbėgau pro duris, laiptais pakilau aukštyn, tada du kartus pasukau į kairę, tris į dešinę, dar vieną į kairę ir atsidūriau lauke. „O kur dabar? Galas man! ” – kankino klausimai bebėgant. Netiko slėptis nei tvarte, nei daržinėj, nei pavėsinėj. Pasileidau bėgti pirmyn, peršokau tvorą, kurios niekada nė nebuvau pastebėjęs, išgirdau miško garsus, tada arklių žvengimą.  „Gal su gyvuliais pasislėpsiu“ – sustojęs pagalvojau. Bet negandos nepaliko ir čia. Kaip išsigandau, kai ant akių stojo šešėlis! Antras šeimininkas tiesė į mane ranką, kažką murmėdamas. Tikėdamasis galutinio smūgio susigūžiau purvynėj, o kas toliau buvo, neatsimenu.
*************
Atsikėliau pataluose, kokiuose miegodavo ponas. Galvoje sukosi viena mintis: „Ir ką dabar ponui pasakysiu? “  Nuogąstavau dėl savo elgesio – juk toks man geras buvo, o aš šitaip apvyliau! Bet mintis nutraukė naujos aplinkos vaizdas. Nesaugios aplinkos! Tokio kambario nebuvau matęs; atrodė, kad susimaišė šeimininko miegamojo ir mano žemėto kampo spalvos. Visokiausių nereikalingų dalykėlių prikrautų radau – taip ir supratau, kad pono čia gyvenama. Per plačiai pravertą langą plaukė paskutiniai saulės spinduliai, lentynose vienos šalia kitos, kaip kareiviai pono pasakojimuose, stovėjo knygos, o pagalvė, lova šaukė prabanga, bet man – per daug minkšti; grindys, sienos švarios, o ir patį nuprausė kažkas, ir gražiais rūbeliais aprengė. Ponui čia būtų per prasta, o man – viskas per gera. Nusimečiau rūbus, pasilikau tik menką skarmalą, prisiglaudžiau kampe ant žemės, ant gero, vėsaus grindinio. Matyt kažkas išgirdo mane kaip pelę, įsisukusią į maisto atsargas, krebždant, nes už durų pasigirdo šnabždesiai:
-Iš kur jis toks...
-Ne daugiau keturiolikos, prisiekiu...
-Kur tau, ar matei, kokia oda sudiržusi...
-O ir dantys keli belikę...
-Nagai pajuodę...
-Plaukai sutrešę...
-Gal gyvenimas taip žiauriai sumenkino iki vaiko kūno...
-Kas taip žiauriai su vaiku...
-Ne vaiku... Neaiškia būtybe, panašia į vaiką...
-Pats monstriškas, o koks šeimininkas...
-Ir ką dabar daryti?
-Pavalgydinti, pagirdyti, tegul apsipranta...
Šnabždesiai nutilo, o aš jau buvau susiurbęs kiekvieną žodį – gaila, kai kurių nežinojau. Po kelių akimirkų durys prasivėrė, įėjo ponia, nešina maistu. O koks maistas! Tokio nė aš nemokėjau ruošti. Bet iškart mačiau, kad mėsa pasenus. Marmalas buvo supiltas į atskira puoduką – ponišką. „Valgyk. Pavalgysi – atsigausi... “ – kartojo moteris, bet nežiūrėdama man į akis. Ir aš jai nežiūrėjau. Gerai šeimininkas išdresavęs buvo – pačiam nepatiko, kai stebeiliju į veidą. Sakydavo: „Nežiūrėk man į akis, kai kalbi. Juk laikysi mane kaip lygiu su savimi, o tas blogai, blogai... Tu tyras, tu mylimas, tu dieviškas. Ir tik todėl mes nelygūs. “ Taip meiliai sakydavo... Mintys apie poną neleido pasrėbti sriubos nei mėsos atkąsti, tik duoną rijau. O pro durų plyšį kažkas vis stebėjo, tyrinėjo, kaip ponas veidrodį, mane.
Atėjo naktis, bet miego nenorėjau. O ir šlamesys už durų nerimo. Nors pripratau prie kambario, jaučiau širdyje bailę. O užvis labiausiai bijojau to, kas bus ponui pliktam. Po durim išvydau šviesą, vis artėjančią kambario link. Užėjo žmogus, šįkart vyras. Bet kalbėjo švelniau nei moteris. Vos įbedęs žvilgsnį į mane stabtelėjo, tačiau, giliai įkvėpęs, prisėdo ant lovos šalia.
-Ar turi vardą? Iš kur tu atsiradai? Kokiuose žiauriuose namuose gyvenai? – klausinėjo manęs, tačiau nesupratau apie kokius žiaurumus ir apie kokį žmogų kalba. Tikrai ne apie mane. – Papasakok, juk viskas gerai, dabar esi saugus. Surasim skriaudėją tavo, pažadu...
Šnekino ir daugiau, tačiau jau nebesiklausiau. Vis tiek ne su manimi kalbėjo. O aš tik sau isteriškai kartojau: „Kaip blogai, kaip blogai! ” Iš sąstingio pažadino vieninteliai naujojo pono žodžiai:
-Žinai, kad geriau miegotum, paliksiu tau gėrimo saldaus. Vyno. – ištraukė iš užančio butelį. – Gali ilsėtis. Tu saugus, tu išgelbėtas.
O, kaip aš apsidžiaugiau, tiesiog triumfavau! Supratau, jog tai tikrai mano išsigelbėjimas, tereikia neįkliūti bėgant iš šitų išlepintų ponų namų. Dabar žinojau savo tikslą ir kartojau sau: „O, koks ponas šviesiausias, drąsiausias, maloniausias bus laimingas, kai parnešiu jam butelį vyno! ” Išlaukiau dar nemažai, kol visos šviesos užgeso, šurmuliai nutilo. Tada čiupau tą lobį, pastatytą ant staliuko krašto, ir išlindau per langą. O kur eiti nežinojau. Bet tai nebuvo svarbu, nes pono maloningumą jaučiau širdimi, ji šaukė rūmų link!
Bridau per purvus, miškus, žoles, pelkyną, susibraižiau visą kūną. Šakų skriaudos neišvengė ir pramušta akis, iš kurios pradėjo sunktis tamsus kraujas. Bet skausmo nejaučiau, tik meilę! Ir priėjau taip lauktus, tokius puoselėtus rūmus. Peršokau tvorą, kurią, kaip ir bebėgdamas pastebėjau, grįžęs bematant pamiršau, pasisveikinau su mylimu daržu. Tik sudvejojau prie rūmų durų. Paskutinį kartą pamąsčiau: „Na ir nuotykis! Tikiuosi valdovas atleis! “
Durys buvo paliktos nerakintos (juk pats ponas tvarkos nežinojo), todėl nereikėjo nei belstis, tik įžengiau vidun, kur mane pasitiko senas, geras, laimės persunktas kvapas. O ponas sėdėjo krėsle prie židinio, visas sublogęs, pabalęs. Rankos, kaip ir pirma, drebėjo, akys, atrodė, nieko nematė. Prisėlinau atsargiai iš galo, palikdamas purvo ir kraujo pėdsaką, kuris tik ir reiškė žiaurias baisenybes, patirtas už rūmų. Nusilenkiau iki pat žemės, įdėdamas vyno butelaitį į pono ranką. O šis, pajutęs pažįstamą jausmą letenoje, atkimšo gėrimą ir visą vienu kartu nurijo. Galūnės nustojo drebėti, kūnas atgavo tokią mielą rusvą spalvą, akys vėl suminkštėjo. Ponas grįžo į pirminį – maloningąjį – būvį.
-O, verge, kaip aš tavęs laukiau. Ir kaip man sunku buvo! Kaip aš kentėjau! Tu nepatikėtum... Teks atidirbti už šiandieną daugiau, visą dieną nežinia kur basteisi! Bet nebijok, darbas tau kaip tik padės atsigauti, mylimiausias mano. Tiek jėgų jis suteikia, suteiks ir tau! – džiaugsmingai sveikino vergą. – Pradėk nuo purvynės kurią užnešei.
Ak, kaip man buvo smagu sugrįžti į jaukius, malonius namus! Koks malonus buvo pono žvilgsnis, net silpna pasidarė. Taip švelniai paglostė galvytę! Ir kaip saldžiai nudirbęs visus darbus miegojau ant amžino akmens. O ir šeimininkas nei akimirkai nebuvo manęs išdavęs, vos grįžus patikėjo darbus, teiksiančius jėgų amžinybei. Taigi! Geras tas mano nuostabusis ponas!