Prezervatyvai

Stalčiuje jų buvo šimtas keturiasdešimt vienas.

Daug kandonų vienoje vietoje, bet lygiai tiek norėjo Raskilevičius kad jų ten būtų.

Ką ten norėjo – seniai svajojo ir gal tik prieš pusmetį nusipirko – pasiekė vyras savo. Ne tik pasiekė, bet ir tą seną šlykštėlę vaistininkienę „matematikos“ pamokino. Tą pirkimą su kažkokiu jam visai nebūdingu vidiniu pasididžiavimu Raskilevičius prisimena ir kaskart vis nusijuokia sau. Kietai tada pasirodė.

Tiesa, niekas daugiau to nematė, nes pats Raskilevičius taip ir nutaikė dėl svarbaus pirkinio užeiti į vaistinę – kad kitų ten nebūtų. Paauglystėje labai drovėjosi, o tądien, kai nieko nebuvo, pasiryžo ir užėjo.

Aiškiai tada ištarė vaistininkienei:
- Man vieną šimtą keturiasdešimt vieną prezervatyvą, prašom.
- Prašot-neprašot, bet pokelių mes dėl jūsų, at-si-pra-šant, keistų įnorių nedraskysim. „Norėkit“ sveiko skaičiaus, - Irzliai paįronizavo sena padla.
- Dvidešimt vieną – galit?
- Galim.
Ant prekystalio šlepterėjo septyni pokeliai braškinių po tris vienetus.
- Tai dabar dar duokit šimtą dvidešimt – apvalų skaičių prezervatyvų, pra-šom. Įvairesnių pamaišykit, jei turit.
- Iš karto taip reik... ėj…jo,  ponas…, o ne… - Putliais pirštais maigydama skaičiuotuvą užsikirto kalboje vaistinės valdovė.
Šimtą dvidešimt likusių kandonų atskaičiavo tylėdama, kietai užspaudus plytų spalvos lūpdažiu gražintas lūpas. Pinigus grynais, irgi, paėmė tylėdama, žvilgsnį, tai prilaikydama kasos stalčiuje, tai žvelgdama kažkur tolyn pro Raskilevičių. Bet pririnko įvairių: šešios kasetės po dešimt buvo paduotos paprastų „tarybinių“, taikėsi bananinių, avietinių, dar visokių spalvotų. Pora pokelių net įkrito rantuotų. Pirkėjas liko patenkintas.

Keturiasdešimtmetis Raskilevičius moters neturėjo ir nebuvo turėjęs. Nieko nebuvo turėjęs, tai iškart, grįžęs su pirkiniu iš vaistinės, vieną rausvą prezervatyvą, tikriausiai avietinį, išlukštino iš pokelio ir, sustangrinęs kietą, užsimovė. Pasmaukė ten-atgal. Buvo malonu, bet ne tiek, kad užsimirštų. Tikslas turėti visus šimtą keturiasdešimt vieną buvo svarbesnis už trivialų malonumą. Šimtas keturiasdešimt pirmas turėjo likti sveikas, neištampytas, nesuterštas ir neįplėštas – dėl šimtaprocentinio kvorumo.

- Tu būsi Stalčiaus pirmininkas, - Numovė avietinį nuo benulinstančio bybio ir padėjo ant kitų viršaus. - Čia spręsime rimtus klausimus.

Vėliau taip ir buvo. Raskilevičius tarėsi su tais kandonais. Patargydavo komodos stalčių kelis kartus ten-atgal, ir atidaręs skaičiuodavo, kiek prezervatyvų sukrisdavo stalčiaus kairėje, kiek dešinėje pusėje. Nuo to priklausydavo sprendimai eit ieškot šiandien darbo, ar neit; pamėgint šią savaitę baigti gert, ar net nemėgint. Kai turėdavo darbą ir negerdavo, paprastesnius klausimus spręsdavo prezervatyvų Stalčius: pirkt kaimyno Jono seną dviratį, ar nepirkt; nunešt dar kartą turgaus šiaučiui batus, ar jau išmest juos, … Sprendimai visada buvo konkretūs – „taip“ arba „ne“. Dvejonių nebuvo, nes kvorumas - buvo! Šimtas keturiasdešimt vienas į dvi lygias dalis nesidalina!

Iki šio vakaro.
Atidaręs stalčių Raskilevičius rado savo kandonus sugulusius skirtingose stalčiaus pusėse lygiai po septyniasdešimt, o Raskilevičius – taip jis savo bendrapavardžiu buvo pradėjęs vadinti rausvąjį, pratampytąjį Stalčiaus pirmininką – tįsojo išilgai praplyšęs.

- Mes, kandonai, balsavom kad nenorim nueit pizdon, - Silpnu balsu prabilo Raskilevičius, praplyšęs Stalčiaus pirmininkas, - Sutinkam būt maustomi ant bybio – tokia mūsų paskirtis, bet pizdon - nenorim. Kaip matai, Raskilevičiau, balsavom po lygiai – kvorumo nėra, nes aš suplyšau nuo tampymo ir brūžinimosi į kitų kandonų pakuotes ir frakcijų kasetes stalčiuje. Apsispręsi ir balsuosi dabar tu, Raskilevičiau, nes aš nebegaliu. Nėra kvorumo – turėsi.

Šiuo klausimu Raskilevičius neturėjo nuomonės, dvejojo. Ir dvejones nutraukė garsus bruzdesys prie buto durų. Laiptinės kaimynė Ana trankė duris pusiau nugertu vyno buteliu ir rėkė:

- Raskilevičiau, įleisk! Išdulkink tu mane vienąkart, piderase tu užsislaptinęs! A-a-a... A-a-a…!

Raskilevičius apsisprendė.