Jeronimas III. Šlykštūnas

- Ach taip? Ieškai namų? Nekokie tavo reikalai, - pripažino Levanda. - Gaila, kad negaliu ilgiau plepėti - rožes vėl puola Šlykštūnas! Šiandien visuotinė talka: skubame barstyti rožių krūmus serenčių žiedlapiais, kurių kvapas visokio plauko kenkėjams nepatinka, - gal padės ir jis išsinešdins visam laikui!
- Šlykštūnas? - susiraukė Jeronimas.
- Tai karkvabalio lerva, ji ėda rožių šaknis, ir gražiausi krūmai su visais žiedais numiršta akyse, - paaiškino Leonas. - Mes turime padėti Levandai. Sese, griebkim kastuvėlius, gal iškasim tą nedorėlį!
- Parodykite man, kurį rožės krūmą užpuolė? - paprašė Jeronimas.
Fėja nutūpė prie vystančios raudonos rožės.
- Matai, kokie minkšti ir raukšlėti lapeliai... O čia, žemėje, šalia krūmo - urvo skylė. Tai tikrai Šlykštūno darbas! - nepatenkinta kalbėjo Levanda. Jos skaistus veidelis raudo iš pykčio.

Jiems bekalbant atsitiko baisiausias dalykas - iš žemių išsirangė geltonas, riebus, gleivėtas kirminas, savo tvirtais juodais žnybtais čiupo gražuolę sodo fėją ir akimirksniu įsitraukė urvą!
- Maaaaa-maaaaa!!! Levandą pagrobė Šlykštūnas! - sušuko Domicelė ir prapliupo verkti.
- Ką darysime?! - išsigandęs spygtelėjo Leonas, o jo žydros akys išsiplėtė kaip pelėdžiuko. - Turime išgelbėti karalienę!
Jeronimas įtūžo. Kaip drįsta besotis šliužas grobti jo mylimąją? Jis abiem rankomis sugriebė rožės krūmą ir, nekreipdamas dėmesio į aštrius spyglius, iki kraujo braižančius jam delnus, išrovė su visomis šaknimis. Pribėgę vaikai žemėje pamatė Šlykštūno išraustus ilgus vingiuotus tunelius.
Laimei, dar nebuvo giliai įsirausęs, ir Levanda, nors visa žemėta, spurdanti kirmino naguose, kvėpavo ir tyliu balseliu šaukėsi pagalbos. Leonas mikliais piršteliais ją išlaisvino ir be galo atsargiai nunešė mamai, kad nupraustų ir sušildytų delnuose. Domicelė tuo metu iš pašiūrės atnešė stiklainiuką, vikriai ir be baimės sučiupo Šlykštūną dviem pirštais, įmetė vidun ir sandariai užsuko dangtelį.
- Padėsime pabaisą gėlyne, kad visi jo draugai žinotų, kas atsitinka, kai grauži rožių šaknis ir grobi fėjas, - tarė rimtai.
Milžinas buvo neprastai laimingas. Švelnioji, kvepianti levandomis ir rožėmis fėja gyva! Jo širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Kai mama išnešė Levandą į kiemą, išpraustą ir susuktą kaip lėliukę šiltoje nosinėje, jos alyviniai plaukai buvo šlapi ir sulipę. Jeronimui ji vis tiek buvo nuostabiausias reginys, nors ir atrodė kaip sulytas šuniukas.
- Lieku tau skolinga už savo gyvybę, Jeronimai. Prašyk, ko nori - pažadu padėti išpildyti tavo norą.
Vaikai, mama ir tėtis sukluso, ko Jeronimas paprašys.
- Turiu tik vieną norą: grįžti į savo kaimą, surasti savo šeimą ir visus stipriai stipriai apkabinti... - nuleidęs akis sušniurkščiojo milžinas. Viena juoda garbana kaip spyruoklė užkrito jam ant akių. - Bet... kad šis noras išsipildytų, reikia surasti Kemsynų raganą, priversti sukalbėti burtą ir mane grąžinti namo. O aš net nežinau, ar ji tebėra gyva…

Visi trumpam nutilo ir susimąstė. Fėja pažadėjo gerai apgalvoti milžino norą ir drauge su sodo gyventojais parengti rimtą veiksmų planą.

Atėjus vakarui, mama milžinui patalą paklojo pievelėje, nes į namą jis nieku gyvu nebūtų tilpęs. Absoliučiai visos namų antklodės ir užklotai, pagalvės, pagalvėlės ir keli čiužiniai buvo sukrauti tiesiai ant žolės, kaip kokiame turistiniame žygyje.
Vaikai, aišku, prieš einant gultis dar pažaidė pagalvių mūšį su Jeronimu lauke.
Kai tėtis paragino praustis, valytis dantų ir miegoti, jie tylutėliai pašnibždėjo Jeronimui į ausį:
- Susitinkame vidurnaktį čia. Nemiegok, - ir klusniai parbėgo namo, kas labai nustebino tėtį.