Kai baigsis pavasaris IX

DEVINTAS SKYRIUS

Naujas užsiėmimas Joanai patiko. Nors po daugiau nei savaitės bėgiojimo vis dar sopėjo raumenis, veiklos nutraukti ji neketino. Nežinia, kas ją motyvavo labiau – noras fiziškai sustiprėti ar praleisti laiką su puikiu treniruočių partneriu: Marius parodė keletą apšilimo pratimų, pamokė taisyklingai kvėpuoti ir netrukus bėgimas tapo žymiai malonesnis.
Parkas, kuriame jie bėgiodavo, buvo gausiai apsuptas miško, tad dažniausiai jie patraukdavo vingiuotais takeliais tarp senų, išsikerojusių medžių, po truputį besidabinančių vis gausesne lapija, prabėgdavo pro sparčiai sruvenančią upę. Vieną šiltesnį balandžio vakarą jiedu stabtelėjo kiek nuošalesniame keliuke. Kairę takelio pusę jaukiai apglėbė nusvirusios medžių šakos, kitoje pusėje atsivėrė vaizdas į Nerį. Upė, nuspalvinta besileidžiančios saulės, mirgėjo švelniais gelsvais atspalviais.
– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad visai šalia yra toks nuostabus gamtos kampelis! – ji atsisėdo ant išvirtusio medžio, pirštais perbraukė grublėtą jo žievę, giliai įkvėpė ir užsimerkė. – Sunku patikėti, kad miestas visai netoli...
Marius atsirėmė į gluosnio kamieną ir įsižiūrėjo į dailų Joanos profilį. Jos ramybėje buvo kažkas užburiančio.
– Čia gera, ar ne?
– Vaizdas tiesiog nenusakomai gražus bei kerintis... – tarė besimėgaudama vakarėjančios saulės spinduliais.
Marius šyptelėjo nenuleisdamas nuo jos akių:
– Pritariu.
– Apie ką galvoji? – paklausė, kai atsisukusi pastebėjo jo šypsnį.
– Apie tai, kaip čia ramu.
Ji vėl atsigręžė į upę ir dar kartą įkvėpė malonaus gamtos kvapo.

***
Kai Joana užsisvajojusi nuplazdėjo prie savo lovos, pro Vilmos akis nepraslydo draugės šypsena bei paklydęs žvilgsnis.
– Gal nori man papasakoti, kas vyksta? – paklausė pasidėjusi knygą į šalį.
Joana, kiek sutrikdyta Vilmos klausimo, pasvarstė kiek laiko ji buvo pradingusi savo mintyse.
–  Apie ką tu?
– Apie dramblį kambaryje.
Ji pažvelgė į Vilmą abejingu žvilgsniu ir išjungusi savo šviestuvą įsisuko į antklodę.
– Na, bent jau bėdų su Internetu nebeliko, – atsainiai mestelėjo Vilma kedendama pagalvę.
– Kažką sakei? Man pasigirdo, ar norėjai pasikalbėti apie tą pirmakursį, kur dėl tavęs pametęs galvą?
– Ar leisit miegot? – įsikišo Kristina. Ji užsimetė pagalvę ant galvos ir nusisuko į sieną.
– Girdėjai? Eik miegot, – sušnabždėjo Vilma ir taip pat išjungė šviesą.
Joana šyptelėjo ir jaukiau įsitaisė pataluose. Regis, jos abi turėjo savų paslapčių. Vilma nekalbėjo apie savo „persekiotoją“, o ir Joanai nebuvo reikalo pasakoti, kad ji ką tik galvojo apie Marių. Ar kad žavėjosi jo meile gamtai, nuotykių troškimu. Ar net tai, kad nors ir buvo pažįstami vos kelias savaites, atrodė, jog pažįsta vienas kitą gerokai ilgiau. Su juo buvo nepaprastai lengva bendrauti, kalbėtis kone apie viską, kas šauna į galvą, juokauti bei kvailioti. Jis nė kart nepažiūrėjo į ją veriančiu žvilgsniu, neliepė „nusiraminti“ ir nesugėdino – juk jam pačiam buvo nė motais kitų nuomonė apie jį tad, regis, negalėjo įsivaizduoti, kodėl tai turėtų rūpėti Joanai. 
Bet visa tai nereiškė, kad ji nebemylėjo Andriaus. Ne. Tiesiog Marius ir Andrius yra skirtingi, - tikino save. Ir būdama su jais skirtingai jautėsi ji...
Nusprendusi nerutulioti paskutinės minties, ji panaršė telefono galerijoje, peržiūrėjo nuotraukas, kuriose įamžinta laimingoji jųdviejų porelė ir dar kartą įsitikinusi, jog pasiilgo savo vaikino, ramiai paniro į sapnus.

Marius delsė lipti į lovą. Apsimetęs, kad įdėmiai skaito dėstytojo atsiųstus darbo pataisymus, laukė kol Aistė užmigs. Tuščiai spoksant į ekraną prieš akis iškilo geriausias šios dienos vaizdas: Joana saulės nuauksuotu veidu, tirpstanti ramybės akimirkoje.
Kažkodėl šalia jos pasaulis atrodė daug geresnis. Ji mylėjo kone viską aplinkui neteisdama, nesmerkdama. Regis, jis nė pats nepastebėjo, kaip jo viduje įvyko lūžis – tarsi krūtinę gniaužtų silpniau, o galvoje būtų buvę mažiau nereikalingų minčių. Be to, nuo to laiko, kai artimiau su ja susipažino, beveik nė karto neprisiminė Gabrielės. Net jos vardą tarti nebeatrodė taip skaudu.

***
–  Nelauk manęs, –  pasakė Kristina pasibaigus paskaitoms. – Pakeliui užsuksiu į biblioteką. Susitiksime kambaryje. Jei tik nebūsi bebėgiojanti su Mariumi, – pridūrė besišypsodama.
– Prisijunk, jei nori, – nerūpestingai atsakė Joana.
– Oi ne, girdėjau, ten kažkokio ypatingo pasiruošimo reikia, – numojo ranka besijuokdama.
Joana sumišusi pakėlė antakį.
– Ačiū, neketinu būti šuniui penkta koja, – atsakė į draugės mimiką, tuomet mirktelėjusi pasuko bibliotekos link, jai nespėjus paprieštarauti.
Negi Joana taip akivaizdžiai buvo jį įsižiūrėjusi? – Nesąmonė. Reikėtų mažiau svaičioti apie Marių ir susikaupti mokslams, – subarė save. Gal dar pakeliui namo paskambinti Andriui, pasakyti kaip jo pasiilgo.
Pravėrus sunkias universiteto duris, saulė maloniai paglostė Joanos veidą. Tik ištrūkusi iš šalto mūro pastato pajuto, kokia neįtikėtinai šilta buvo diena. Nusivilkusi paltuką, persimetė jį per alkūnę ir pasuko bendrabučių link.
– Labas, gražuole, – pasisveikino prisivijęs Linas.
– Ir kai diena atrodė tokia nuostabi, iš visų pro šalį einančių studentų turiu sutikti būtent jį... – atsiduso pagalvojusi. Ji nenoriai pasisveikino ir toliau kiūtino namo.
– Gal nueikime kur nors kartu, ką? Gal ledų? Į pikniką? O gal tirą? Aš puikus šaulys, pamokysiu ir tave, – jo balsas buvo mažiau saldus, nei įprasta, tačiau Joana sureagavo prunkštelėjimu.
– Oho, keiti taktiką? Prieš seksą net į pasimatymą kvieti?
– Gerai, truputį perlenkiau lazdą pradžioje. Gal galim pradėti iš naujo?
Nuoširdus Lino balsas kiek nustebino, tačiau Joana neketino veltis su juo į kalbas. Ji jau keletą kartų bandė mandagiai atsisakyti, buvo draugiška ir maloni, tačiau jo įkyrumas tapo nepakeliamu.
– Klausyk, gal tu susilažinai su kuo nors, ar ką? –  ji sustojo, kad pažiūrėtų jam į akis. – Nesuprantu, kiek kartų turėsiu tau kartoti tą patį? Aš. Turiu. Vaikiną.
Lino veidas persimainė.
– Tai tau netrukdo susitikinėti su Marium.
– Nesupratau? – atsilošė nustebinta jo žodžių.
– Ir kuo gi mes taip skiriamės, ką?
– Savo tikslais? – kalbėjo vis dar nesuprasdama, prie ko čia Marius.
– Cha, –  išleido sarkastišką juoką. – Manai, nežinau, ką jis sumanė? Bando atkirsti tave nuo tavo vaikino. Kodėl gi aš negaliu būti jo vietoje?
– Kalbi nesąmones, – ji vėl pasisuko eiti.
– Neskubėk, aš dar nebaigiau, – tęsė eidamas paskui. – Manai, tavo Mariukas toks gerietis? Paklausk, kodėl jis dulkina savo paną. Galvoji, ji jam bent kiek rūpi? Dar paklausinėk apie kerštavimą ir jo užgautus jausmelius, – kalbėjo nekreipdamas dėmesio į Joanos abejingumą.
– Gali manęs nelydėti, kelią žinau, – nukirto ir paspartino žingsnį norėdama kuo greičiau padidinti tarp jų atstumą.
– Manai, neužlips ir ant tavęs? – sustojęs šūktelėjo jai skuodžiant tolyn. Tuomet sugniaužęs kumščius nusispjovė per petį ir nudrožė link savo Mercedeso.

Kad ir ką jis besakytų, tai buvo ne jos reikalas, svarstė Joana skubėdama namo. Marius gali daryti, ką panorėjęs. Juk jie nėra tiek artimi, kad jai rūpėtų.
Nors, kažkodėl, rūpėjo... Ką Linas turėjo omeny?