Laisvės agresyvi stilistika

(Nojaus Saulyčio eilėraščių knygoje sms gėlytė)

Pirmiausiai noriu paaiškinti, kodėl žodžiai pavadinime rikiuojasi tokia tvarka, o ne taisyklinga seka, kuri logiškai turėtų būti štai šitokia: agresyvi laisvės stilistika. Priežastis paprasta, žodis laisvės baigiasi, o žodis stilistika prasideda raide s (taigi dviem s garsais, kurie pjaunasi ir, garsiai skaitant, ausis, o ir smegenys taip pat, apkraunama papildomu darbu). Tai įprotis, peraugęs į principą, išsiugdytas rašant eilėraščius ir tikiuosi be keleto skausmingų išimčių savo paskutinių metų eilėraščiuose tokių dalykų nepalikau.
Kai į kelias dešimtis žodžių bandai įkrauti savo sugalvotos idėjos kosmosą, rašyti prozinį tekstą yra didelis iššūkis. Liguistas išraiškos precizijos ieškojimas ir frazių gludinimas virš jų ir po jomis koduojant, slepiant ar pergalandant prasmes, tomis prasmėmis žongliruojant, mėtant pėdas ir t. t., apsunkina rikiuoti informacinio piešinio planą ir įgūdžių stoka akivaizdi.  Tačiau kai kurie reiškiniai tvenkiasi ir norisi vagos, norisi juos ištekinti žemyn lėtos lygumų upės greičiu. Ten slėniai platūs, miesteliai matosi iš toli, o tiltai pastatyti reikalingiausiose vietose.
Kai galvoju, ką noriu pasakyti, apima baimė, jog kiekvienas sakinys, kuriuo pradedu savo matymo įtekstinimą, savaime yra įžanga į atskirą istoriją, net ne sakinys, o žodis jau pats savaime turi tokią gausybę įsikomponavimo į kitus sakinius kelių, jog niekada nesuspėsiu įgyvendinti savo sumanymo, o jei pavyks fragmentiškai suskirstyti juos į pasakojimą, kažin ar bus tokia kantrybė, kuri rizikuos tikrinti savo jėgą mano opusais. Bet neturiu kito pasirinkimo ir savo šį pastebėjimų rinkinį dėstysiu aibe įžangų su galimybe jas užbaigti skaitančiojo nuožiūra visais įmanomais variantais. Ką gi, daug pokalbių vyksta vien įžangomis. Juose per trumpą laiką paliečiama tokia gausa temų, tokia tų temų įvairovė, tiek daug begalybių.
Viskas prasidėjo nuo 15min. portalo rubrikoje Urban Poetry perskaitytų Nojaus Saulyčio eilėraščių. Neužilgo šis vardas šmėstelėjo dar kažkur, nusprendžiau pasidomėti stipriau. Internete radau tiek, kad pakako apsispręsti atsakyti laikui, kuriame gyvenu ir aš, raštiškai. Ne komentuoti kokio nors pokalbio su draugais kamputyje, o išreikšti ir savo, tegul ir nesutampantį su kitais, matymo kampą dokumentaliai. Išsyk nuojauta kuždėjo, kad prireiks daugybės įžangų.
Urban Poetry deklaruoja miesto poeziją. Miesto – sutinku. O poeziją – Nojaus Saulyčio kūrybos atveju... norėčiau susitarti dėl apibrėžimo.
Poetas, tokiu save identifikuodamas, turėtų sau atsakyti į ne tokį jau paprastą klausimą – kas yra poezija. Taip kaip muzikantas – kas yra muzika, gydytojas kas yra liga, kunigas kas yra tikėjimas. Tiesiog jei ką nors darai, turi atsakyti į klausimą ką darai. Jei rašai eilėraščius, nebūtinai jie atstovauja poeziją kaip meną. Gal jie atstovauja informacijos segmentą ar būdą, ar informacijos kiekį? Ar poezija yra informacija? Ar metafora neša žinią, ar ji kaip kalbos būdas neša tos žinios bagažą su visom detalėmis, dokumentais, atsakomybėmis?
Pats ponas Nojus interviu žurnalistei Izabelei Švaraitei sako: „nenoriu būti kietas poetas“.
Pabandom pažiūrėti kuo Nojus Saulytis būti nori. Kietas poetas ne, bet šiaip kietas tai tikrai nori. Tai pirmas ir pagrindinis tikslas. Ir toks kietas be mažiausios abejonės yra. Nieko koduoti nereikia. Svarbu labai aiškiai ir tikroviškai atskleisti situacijų užribius kaip levitaciją – čia sms gėlytės redaktorės A. Kaziliūnaitės apibūdinimas. Tiesiog, pasak Virginijos Kulvinskaitės, turinys atitinka formą. Ar tikrai? Eilės baltos, o prasmės margos. O lyrinis herojus levituoja prašmatniai.
Nes minkštas, kaip į kamuolį susuktas skuduras, asmuo atpažįstamas iš neryžtingumo, iš drąsos trūkumo, iš lengvumo apsinuoginti stygiaus. O štai kietas tipas šių dalykų neskaičiuoja. Tokie dalykai savaiminiai. Kietas tipas apie juos kalba lengvai  lyg apie peizažo už traukinio lango ypatumus. Imi knygą SMS gėlytė ir tuo įsitikini išsyk. Na nesakiau tėvui, kad rodau savo penį per skype-ą... Argi tokį dalyką prisipažintų skystakiaušis? O štai kietas – jokių problemų. Kietas tipas nesijaudina, ką apie jį pagalvos. Jis gi ne koks ten paauglys, norintis blykstelėti prieš draugus kaip pienburnis Džeremis Klarksonas su šunų kakučiais burnoje, Nojaus lyrinis herojus praktikuoja abipusį šlapinimąsi sekso su mergina metu,  na, ar turit jėgos apie tai pasakyti, net jei taip nedarytumėte? Nekalbu apie drąsą perdozuoti extasy, ką jau ten kalbėt apie žolytės rūkymą po tiltu. Kirba kažkokia mintelė, kad autoriaus ir jo lyrinio herojaus patirtys didele dalimi identiškos. O kodėl ne? Viskas tekstuose įtikina be jokios abejojimo priegaidės. Tai pozicija, deklaracija, gyvenimo būdo pasirinkimas. Eilėraštis šizofrenikas bando medituoti tikėtina yra vienas iš didesnių autoriaus pasididžiavimų. Kur gi ne. Juk tokia išraiškos drąsa, toks šizofrenijos pajautimas. Tik perskaičius kūrinį kažkodėl nėra (gal tik man?) minties apie ligą, o dominuoja smurto ir šlykščių keiksmažodžių pojūtis. Jeigu atskirai, nežinant autorystės, perskaityti šį tekstą nuogai – o tokį tyrimą atlikau – apie POEZIJĄ komentarų nesulaukiau. Komentarai buvo vienareikšmiški. Autoriui 30 metų. Kokia ten paauglystės ribinė situacija. Kokia dievoieška, kurią randa kritikė, kokia levitacija, kurią, jau minėjau, teigia redaktorė A. Kaziliūnaitė. Šioje vietoje turiu prisipažinti, kad buvo ir Nojaus Saulyčio meno gynėjų. Tiksliau vienas. Į mano nusiųstą eilėraščio nuotrauką su prierašu, kad „Knygos leidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba“, gavau sms gėlytę: tau nepatinka keiksmažodžiai ar kultūros taryba? Ką gi. Nors keiksmažodžiai yra gyvenimo ir kalbos realybė, atsiprašau, bet nepatinka. Net labai. Keiksmažodžiai yra vienas pirmųjų nepagarbos rodiklių ir tai įrodyti lengva, o prieštarauti tam, reiškia gaišti laiką. Na o dėl kultūros tarybos, tai mano asmeninė pozicija tokia: privati leidykla gali leisti iki įvairiais atstumais žodžio laisvės ribas pažeidžiančius veikalus, net neįspėdama skaitytojų, tekste esant visokių dalykėlių. Būtų įdomu sužinoti Kultūros tarybos atsakymą į tėvo išgirstą iš atžalos klausimą – tėti, ar eilėraštis šizofrenikas bando medituoti tinkamas išmokti mintinai ir būti deklamuojamas skaitovų konkurse? O taip pat mane domina kokia suma šios kultūrinės knygos rėmimą parėmė taryba. Nes gi parėmė mokesčių mokėtojų pinigais, o aš esu vienas iš jų. Ir man norėtųsi, kad tokia suma būtų geriau skirta premijuoti Čiurlionio galerijos gidui, J. Stauskaitės vaikų meno mokyklos popieriaus reikmėms paremti ar bibliotekos kaime langą pakeisti... Internete perskaičiau, kad taryba parėmė tūkstančius projektų, įdomu, kas asmeniškai pakišo rėmimo paraišką šios kultūrinės tekstų kompanijos finansavimui.
Grįžtant prie mano gautos sms žinutės. Labai nuliūdau, kad visai šalia ir visai nuoširdžiai randu trūkumą asmeninės drąsos sau pačiam – ir tik – neteisinti keiksmų kaip gyvenime egzistuojančio visateisio komunikacinio fenomeno ir tai vadinti tolerancija arba kompetencijų vertinti (negatyviai) neturėjimu. Kadangi knygoje sms gėlytė neradau jokio įspėjimo apie norminės kalbos pažeidimus, tai pridedu visą aptartąjį eilėraštį šizofrenikas bando medituoti. Psl. 44
nusiraminkime. /užsimerkime. /dabar giliai įkvepiam, /asile. /iškvepiam, /suka. įkvepiam, /kurva, ar jauti šilumą/keliaujančią tavo jobnutu kūnu, kurva? /pajuskite/kaip įkvėptas oras/išsisklaido/po visą kūną, po visą kraują, /po visas ląsteles, asile, ir jų/kūnus, iki pat galūnių. /įkvėpk. /suka. /iškvėpk, /vaike, blet. / pajudink/rankų ir kojų pirštus, /suka. nesąmonė, kurva, įkvėpk. /tavo sąmonės nėra. iškvėpk. pabandyk/kvėpavimu pajusti bendrumą/su žemės planeta. ar jauti/kaip žemė kvėpuoja? /būtina/būtent, /pajausti, /bendrumas. įkvėpk. /jausk, kaip žemė/kvėpuoja kartu/ su visu kosmosu. /tu/esi kosmoso dalis, kurva. /atsimerk
Taip pat turiu pridėti ir dar vieną pastabą. Kitokią. Psl. 33 eilėraštyje didžiulis slėgis radau reto grožio keturias eilutes: /... po įkaitintu nuo saulės asfaltu/po gatvėmis/kurias vynioja/automobiliai ant savo ratų/...                                    Tokia ta Nojaus Saulyčio kūryba man pasirodė.                                                                                                                                      Įdomu, ar kita šio eilėraščių rašytojo (mano nuomone dar ne poeto) knyga bus geresnė ar „geresnė“. T. y. kietesnė.
Pridedu vieną savo eilėraštį, kaip komentarą Nojaus eilėraščiui vakar buvau su baltais konversais, kuris pralinksmino savo kolizija, kilusia lyriniam herojui, kai šis lyg ir norėtų pasveikinti savo merginą su jai svarbaus gyvenimiško momento, diplomo gavimu, bet svarba nepakankama, kad savo sportinius batelius vyrukas trumpam pasikeistų. Gal žemas lygis tikram poetui nešioti ne konversus. Tai mano eilėraštis vadinasi Užvakar buvau su baltais konversais.

Užvakar buvau su baltais konversais

Laikai ne tokie blogi,
kad reikėtų tiek daug protestuoti,
ypač kai tai daro visi – bėgi, bėgi, bėgti baigi,
matai, nebespėsi į stotį
ir su visais viskam savo ne
lieki vienas karys lauke,
susitaikai nebent su rūgštimi vyne,
skandini vaizdus, kurie, juo plaukią,
gatvių neturi, bet bokštų – į valias jų,
na gerai, gal stulpai tai,
rūke sunku pasakyti, telefonas keletu klasių
žemiau, jame pasibaigė baitai,
vilkdamas kojas, iš pažiūros dėjęs
mintyse absoliutų skersą
ant visko, o iš tiesų tik ant sms orchidėjos,
įsmeigtos į pripustytą konversą
kažkada baltą, dešinį,
o kairys, dar purvinesnis, ką gi, atitarnavo abudu,
bet išmesti neleidžia sąžinė,
perdirginta daugeliu būdų.