Kai baigsis pavasaris II

ANTRAS SKYRIUS

Senas baltas universiteto bendrabutis, kuriame ji gyveno, buvo tikras sovietmečio palikimas. Įžengusi į savo aukštą, Joana giliai atsiduso. Ją pasitiko ilgas, kone 100 metrų, koridorius. Abipus sienų driekėsi baltų durų eilės, tankiai išrikiuotos kas kelis metrus. Abiejuose galuose buvo po laiptinę, bendri tualetai ir prausyklos, kuriuose, geriausiu atveju, galėjai nusiplauti veidą ir išsivalyti dantis. Na, dar, jei niekas nemato, greitai prasiskalbti apatinius. Norint nusimaudyti, tekdavo leistis į rūsyje esančius dušus, kurie prašyte prašėsi remonto.
Vienintelis jaukus dalykas šiame baisiame pastate – mielasis jos kambarys, kuriuo dalinosi su dviem merginomis – Vilma bei Kristina. Paprastai bendrabučio kambariai daugiau mažiau atrodė vienodai – ilga, nuobodi, gana siaura patalpa su nedideliu prieškambariu, turinčiu po didelę sieninę spintą abipus sienų, trimis lovomis bei stalu.
Prieš pusmetį, vos čia įsikėlusios merginos pakeitė senus nublukusius tapetus šviesiais, persikiniais. Prie didžiulo lango tarp Joanos ir Vilmos lovų jos nutiesė žalsvą kilimą. Ant palangės nutūpė keletas vazoninių gėlių, puikiai derančių prie šviesių užuolaidų, kurias pasiuvo Kristinos mama. Priešais trečiąją lovą stovėjo didelis „L“ formos rašomasis stalas – kambario atributas – prie kurio laisvai tilpdavo tryse, jaukiai siurbčiodamos arbatą. Ar kai ką stipresnio.
Kambarys turėjo tik vieną minusą – buvo tiesiai prieš virtuvę. Nors, viena vertus, nereikėjo per visą koridorių lakstyti apsikrovus maisto produktais bei virtuviniais rakandais, kita vertus, nuolatinis plepalų, čirškančio maisto bei puodų skleidžiamas triukšmas erzindavo. O ką jau kalbėti apie nepavykusių kulinarinių eksperimentų kvapą...
Šį kartą ji išgirdo iš virtuvės sklindantį pažįstamą balsą. Įkyrų pažįstamą balsą. Paspartinusi žingsnį kambario link, Joana užkliuvo už savo krepšio ir šis garsiai trinktelėjo į plytelėmis nuklotas grindis. – Žinoma, tavo žioplumas turi apsireikšti būtent dabar, Joana... – beviltiškai atsiduso.
– Mamos uogienė sudužo, gražuole? – pasigirdo už nugaros.
Ji pavartė akis ir kažką tyliai burbtelėjo po nosimi.
– Taros nespėjau priduoti, – atsisukusi metė pašaipų žvilgsnį į Liną.
Šis caktelėjo liežuviu. Nors buvo ganėtinai išvaizdus vaikinas – aukštas, šviesiaplaukis, tamsiomis karamelinėmis akimis, buvo per daug lipšnus ir gerokai save pervertino. Į jį buvo mieliau žiūrėti, nei bendrauti.
– Tai kada į svečius, pupa? Tavo vaikinui nebūtina žinoti, – pasislinkęs arčiau sušnabždėjo ir atidarė jos kambario duris. – Pamatysi, bus malonu, –  mirktelėjo.
Joana akivaizdžiai išsiviepė pačia dirbtiniausia šypsena ir, pakėlusi varvantį krepšį, greitai įsmuko vidun, trenkusi durimis jam prieš nosį, sukeldama vyriško juoko bangą virtuvėje.
– A vėl tu bernus masini? – prunkštelėjo nuo savo lovos Vilma. – Duosi tu pagaliau aniems ramybę, a ne? – prašneko savo žemaitiška tarme. Kilusi iš Plungės, dažniausiai taip kalbėdavo tik su namiškiais, tad šitaip prabilusi Joanai visuomet keldavo šypseną, mat atrodė be galo miela. Išskyrus tada, kai draugiškai traukdavo ją per dantį. Greičiausiai, tai buvo mėgstamiausias jos hobis.
Bet Joana neteikė tam didelės reikšmės. Tiesą pasakius, ji pamilo Vilmą vos tik įsikėlusi – jau nuo pirmos dienos, traukdamos lietuvių liaudies dainas, juodvi padėjo viena kitai įsikraustyti, plepėjo iki išnaktų ir dalinosi ateinančių metų lūkesčiais.
Vilma, nors ir panaši į standartinę lietuvaitę – šviesiais, pelenų atspalvio plaukais, melsvomis akimis, buvo ne to tipiško kuklaus lietuviško charakterio. Kartais įžūliai atvira, niekuomet nevyniojanti žodžių į vatą ir sakanti viską taip, kaip mano, tarsi nebūtų turėjusi filtro tarp tiesmukų savo minčių ir liežuvio. Na, gal nebent plonytį. Tuo pačiu žaisminga, nepaprastai įžvalgi bei empatiška. Ne veltui studijavo psichologiją.
– Jeigu nori, mielai tau jį perleisiu, – mirktelėjo Joana, pagalvojusi, kad Linas tikrai galėtų pagaliau susirasti naują auką.
– Ačiū, man užtenka Kosto, – iškėlusi delną, lyg stabdytų eismą, šyptelėjo Vilma.
– Jei Linas savo pomėgiais šokinėti iš lovos į lovą nebūtų toks panašus į Nerijų, stočiau į eilę, – pasvarstė Kristina, prisiminusi savo ex.
Ji buvo visiška priešingybė Vilmai. Tiek savo tamsiais, kaštoniniais plaukais bei gintarinėmis akimis, tiek ramiu būdu. Miela, šilta, iš Dzūkijos kilusi Joanos bendrakursė Kristina nebuvo linkusi atvirauti ir savo nuomonę dažniau pasilaikydavo sau. Įsikėlusi kiek vėliau nei juodvi su Vilma, puikiai įsiliejo į jų dainingą kompaniją. Mokyklos chorą lankiusi Kristina papildė jų lietuvių liaudies dainų repertuarą jau tą pačią dieną.
– Kriste, tau perkaito galva, – konstatavo Vilma.
– Taip, vasario saulė labai kaitri, – su ironija balse atsiliepė ji.
Joana šyptelėjo. Taip, kambarys buvo išties jaukus. Ir gyvenimas jame su šiomis merginomis buvo puiki kompensacija už taip toli nuo Andriaus pasirinktas studijas.

Pirmojo kurso pavasario semestras pralėkė nepastebimai. Bet taip jau būna, kai galva užimta vien knygomis bei vadovėliais. Nors ir būtų norėjusi kiek pastudentauti, užuot studijavusi, buvo pažadėjusi Andriui nedalyvauti tuose, jo žodžiais, „alkoholikų bei dykinėtojų baliuose“. Bet jau antrame kurse alaus visgi paslapčia išgerdavo. Vilma visuomet galvodavo, jog kaltės jausmą draugė išgyvena dėl konservatyvaus tėvų požiūrio. Joana nedrįso prisipažinti, kad Andrius ne itin palankiai žiūrėjo į alkoholio vartojimą.
Kartais ji prisimindavo tą vaikiną, patraukusį ją nuo kelio. Galbūt, jei ne jis, jos dabar visai nebūtų?.. Tikėjosi, jog sutiks jį kur nors bendrabutyje ar universitete, padėkos už išgelbėtą gyvybę. Gal, jei pokalbis užsimegs, paklaus, kas tądien jam buvo nutikę. Tačiau praėjus metams jo taip ir nesutiko.

Joana nekantrai barbeno savo dailiais lakuotais nagučiais į stalą, laukdama kol užsikraus puslapis kompiuteryje. Iš lauko sklido prislopinti gitaros garsai, linksmi studentų balsai visa gerkle traukė dainos priedainį.
– Pavasaris,  – paglvojo Joana. – ¬Ašarėlė nuriedėjo, nieks manęs taip nemylėjo... – krutindama lūpomis pritarė kaimynams. Dabar ji būtų mielai prie jų prisidėjusi, užuot rašiusi tą prakeiktą atsiskaitomąjį darbą. – Ir ašarėlės tuoj tikrai ims riedėti, jei Internetas dirbs sraigės greičiu, – suirzo.
Tuo pačiu metu, kai ekrane pasirodė geltonas šauktukas su užrašu „Nerastas serveris“, viename kambario gale pasigirdo irzlus atodūsis ir riebus žemaitiškas keiksmažodis – kitame.
– Metam monetą? – paklausė Joana, vildamasi, jog išsisuks nuo apsilankymo pas Interneto administratorių.
Vilma užvožė kompiuterio ekraną ir pakilo nuo lovos.
– Teks apsieiti be manęs, tuoj lėksiu pas Kostą.
– O man metas į darbą, – trūktelėjo pečiais Kristina, pakuodama kompiuterį į kuprinę.
Joana atsiduso ir pasisukusi į drauges sukryžiavo rankas.
– Tai paliekat mane vieną karo lauke, taip?
Vilma šyptelėjo ir praeidama patapšnojo Joanai per petį.
– Nutaisyk savo gražiąją šypsenėlę ir, jei pasiseks, vakare jau naršysi tinkle.
– Nei šypsenėlės, nei trumpi sijonai dar nei kart nepasiteisino.
– Nėr ko norėt, už tokias pareigas jiems tik truputį sumažina bendrabučio nuomą. Neverta tkėtis, kad žiūrės į tai rimtai, – teisino vaikinus Vilma, staipydamasi prieš veidrodį.
– Girdėjau, adminas neseniai pasikeitė. Kažkoks ten Darius ar Marius iš šeimyninio? – Kristina pridėjo pirštą prie lūpos, bandydama prisiminti naujojo administratoriaus vardą.
– Ir kad ir kiek jie besikeistų, vis tiek jų net su pagaliu neprisivarysi...
Tačiau dingti nebuvo kur – darbą reikėjo parašyti šiandien. Kurį laiką pabambėjusi, Joana pasiėmė raktus ir nukėblino laiptais žemyn.
Aptriušusioje bendrabučio skelbimų lentoje, nervingai trypinėdama vedžiojo pirštu po skelbimus, bandydama surasti tą „Darių arba Marių“.
– Kur, po galais, tas adminas? – pagalvojo susierzinimui kylant.
– Mergaite, ko ieškai? – iš budėtojos kambarėlio išlindo Birutė, apsigobusi pečius rausva nerta skara. Jos apvalų veidą gaubė garbanotos, kiek žilstelėjusios sruogos. Šiltos šviesios akys pažvelgė į irzliai prie informacinės lentos trypčiojančią Joaną.
– Laba diena, – pasisveikino, susinepatoginusi dėl savo akivaizdaus nekantrumo. – Ieškau žmogaus, atsakingo už Internetą.
– Ai ai, ir vėl bėdos... – suaimanavo ji kinkuodama galvą. – Šiandien jau ne pirmas žmogus ieško Mariaus. Vargšas berniukas, turbūt jau visai nusikamavo... – užjaučiamai aikčiojo.
– Atsiprašau, o kur galėčiau jį rasti? – Tą vargšą nusikamavusį berniuką Marių, – pridūrė mintyse.
Birutė ištiesė dešinę ranką, rodydama į koridorių.
– Eik iki galo. Ant durų tamsoje beveik nesimato skaičių, o šviesų Petras dar nesutvarkė, – pabrėžtinai garsiai ištarė paskutinius žodžius, tarsi stalius būtų kur netoliese.
– Kambarys kairėje ar dešinėje? – nekantravo Joana, visai neketindama klausytis apie Petrą ir jo nuodėmes.
– Kairėje, mažute, kairėje.
Joana pasuko link ilgo tamsaus koridoriaus, kurį menkai apšvietė pačiame koridoriaus gale esantis langas. – Ir gerai, – pagalvojo. – Vaizdas šviesoje turėtų būti siaubingas, –  suraukė nosį nužvelgdama aptrupėjusias sienas ir vietomis išskaldytas betonines grindis. – Prieštvaninis bendrabutis su visa savo prieštvanybe... – atsiduso.  – Šitas aukštas turėtų būti muziejinis. Ir kaip jis gali vadintis šeimyniniu?
Pagaliau priėjusi šviesą tunelio gale, ji rado reikiamas duris. Joana pasitaisė savo ilgus auksinius plaukus, giliai įkvėpė ir pasibeldė.
– Prašom!.. – pasigirdo agresyvus vyriškas balsas kitapus durų.
– Ar jis tikrai ką tik manęs nepasiuntė?! – išsprogdino akis Joana. Giliai įkvėpusi, kiek per stipriai spūstelėjo rankeną ir kone įvirto į kambarį.
Kambarys buvo apstatytas gana kukliai. Jame stovėjo tik viena, išblukusi kaip ir sienos, sofa, spinta ir rašomasis stalas. Kampe ant kėdės – kas greičiausiai buvo kėdė, nes jos praktiškai nesimatė – didžiulė krūva moteriškų rūbų. Kaip šeimyninis studentų bendrabučio kambarys, jis atrodė gana nuobodus ir nykus. Ir jei ne tas šmutkių kalnas ir išmėtyti aukštakulniai, net nepasakytum, kad čia gyvena mergina.
Prie rašomojo stalo, įsispitryjęs į kompiuterį, sėdėjo Marius. Jo rankų bei kaklo raumenys buvo įsitempę, o kompiuterio pelė delne spragsėjo it pašėlusi. Turbūt, jei būtų gyva, jau būtų ją sutraiškęs. Nekreipdamas visiškai jokio dėmesio į svečią, Marius tęsė virtualią kovą. Staiga nusikeikė sau po nosimi ir nusisuko, lyg norėtų nusispjauti. Matyt, pralošė. Tarsi ji būtų dėl to kalta.
– Facebook‘as neveikia? – neslėpė susierzinimo ir net nesiteikė atsisukti.
– Pornūškės neužkrauna, – atkirto Joana, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsmeigė į jį savo žalias akis.
Informacijai pasiekus jo ausis, pyktis akimirksniu išgaravo. Pakėlęs antakį, jis šyptelėjo pusę lūpų ir pasuko galvą, norėdamas pamatyti tą sarkastišką merginą.  – Įdomu, – pagalvojo. Nors ji greičiausiai tebuvo tokia pat kalė, kaip ir visos kitos.
Bet kažkodėl šitiems švelniems veido bruožams toks epitetas visai netiko. Mažutė, liekna, šviesių plaukų, kiek dengiančių dailų jos veidą ir apvalių, skvarbių žalių akių, ji labiau panašėjo į kažkokią mielą, švelnią būtybę. Ir šitam angeliškam veideliui kandumas suteikė savotiško žavesio.
Joana negalėjo patikėti. Šį veidą jau buvo mačiusi. Tiesą pasakius, jis vis neduodavo ramybės, grįždamas sapnais, prisiminimais, surepetuotais pokalbiais. Ji ne kartą įsivaizdavo jų susitikimą – ką jam pasakys, kaip žaviai šyptels. Gal pasiteisins dėl savo kvailo elgesio? Ji tikrai nebuvo priklausoma nuo telefono. Tą jis turėjo žinoti. O ji turėjo žinoti, kas jį taip įsiutino.
Jis gyveno tame pačiame bendrabutyje?
Pamačiusi jo prislopintą šypseną, Joana prunkštelėjo ir tučtuojau prikando lūpą. Ji vis dar stovėjo sukryžiavusi rankas ir bandė atrodyti rimta. Negi jis nepažino jos? Šiaip ar taip, ji nesitrauks tol, kol negaus tai, ko jai reikia.
Marius akimirką padvejojo. Šiaip jau jis būtų ją pasiuntęs kuo toliau. Šiandien ji jau 10 ar 15 žmogus, prašantis pagalbos ir jis buvo prisiekęs, kad jei nors dar vienas žmogus ar kokia kalė pabels į jo duris, jis pasiųs juos labai labai toli. Bet, žinoma, tada ji pasiskųstų barako komendantei, jis prisidarytų problemų, netektų admino pareigų ir taip toliau ir panašiai. O jei dar netyčia tai kokia Aistės draugė, tektų klausytis ilgo, nuobodaus ir žudančio moralo.
Jis atsiduso nuleisdamas galvą, tarsi pasiduotų.
– Gerai. Kuris kambarys? – paklausė pažvelgęs į ją.
– 503, – atsakė Joana, pažvelgusi į jo pilkas akis. Dailiai įdegęs veidas, šviesiai rusvi, kiek susitaršę plaukai bei platus, vyriškas žandikaulis. ¬¬– Wow, – pagaliau užsipildė trūkstamos detalės, kurių tą vakarą gerai neįžiūrėjo.
Bet ne, šiuo metu ji per daug išdidi, kad įvertintų jo beprotiškai dailų veidą. Nors menkutė jo šypsena tikrai nuginklavo.
– Joana? – paklausė lyg ką tik būtų ją pažinęs.
– Taip, Joana. Pala... – stabtelėjo sutrikusi. – Iš kur žinai mano vardą? – Gal visgi pažino? Bet kaip jis žinojo net jos vardą, kai ji apie jį nežinojo nieko?
– Am... Khem, – atsikrenkštė ieškodamas žodžių, – girdėjau, kad praeitais metais tau dažnai dingdavo Internetas.
– M, –  sudvejojo. – Na, ne man vienai – taip pat ir mano kambariokėms.
– Tai turbūt tu dažniausiai ateidavai pas Roką, buvusį adminą, – pasitrynė sprandą, tikėdamasis, kad išsisuko. – Tuoj ateisiu. Duok man kelias minutes.
Ji dar ketino klausti, ar jis prisimena tą lemtingą vakarą, kai patraukė ją nuo automobilio. Juk visą pokalbį buvo surepetavusi. Tačiau jos mintys nušuoliavo lyg kokia gazelė:  ar ji tikrai taip dažnai vaikščiojo pas tuos vaikinus? O gal jie daug apie ją kalbėjo? Ir ką gi jie kalbėjo?
Uždariusi kambario duris, ji nusišypsojo tokia kvaila šypsena, kad jei kas būtų ėjęs pro šalį, tikriausiai būtų pagalvojęs, kad ji idiotė. Ji tyliai sukikeno sau po nosimi. Ir ką gi įdomaus bendrabučio vaikinai galėtų apie ją kalbėti?
Grįžusi į savo kambarį, merginų jau neberado. Joana greitai permetė jį akimis: lovos paklotos, kelnaičių ant radiatoriaus nėra, rūbai beveik neišmėtyti. Tik nešvarūs Kristinos palikti indai tiesiai ant rašomojo-per brūkšnelį-valgomojo stalo. – Nuostabu, Kriste. Joana greitai sumetė lėkštes į dubenį, įkišo jį į spintą prieškambaryje kartu su švariais indais ir stabtelėjo prie veidrodžio. Ji perbraukė savo šviesius plaukus šukomis, tačiau ilgos kirpčiukų sruogos vėl užkrito jai ant akių. Jokio makiažo, todėl atrodė kiek išbalusi. – Hm, – sučiaupė lūpas. – Ir kodėl aš bent kiek nepasidažiau?
Bet kodėl jai tai išvis parūpo? Juk eidama prašyti pagalbos ji buvo nusiteikusi kovingai. Tačiau, kaip bebūtų keista ir neįprasta „Interneto karaliams“, jis sutiko ilgai nedvejodamas. O be to, dar ir koks išvaizdus. Bet juk jai tai visai nerūpėjo. Nė trupučio...
Netrukus už durų pasigirdo aidintys žingsniai. Ji dar kartą žvilgtelėjo į veidrodį. Trūktelėjusi pečiais, nusprendė, kad be Andriaus ji daugiau nieko ir neketino žavėti.
Marius kažką patikrino kompiuteryje ir susimąstęs pasitrynė kiek apžėlusį smakrą. Tuo tarpu Joana įdėmiai jį stebėjo svarstydama, ar yra kada mačiusi gražesnį vaikiną. Be Andriaus, žinoma. Ji visuomet jautė silpnybę tamsesnio gymio vaikinams. Tokiems, kaip Andrius, žinoma. Bet Marius buvo neįtikėtinai patrauklus. Ir maloniam, proporcingam jo veidui visai netiko ta pikta veido išraiška, kurią jis nukreipė į savo virtualius priešus. O gal jis visuomet buvo toks įniršęs, kaip tą kartą? Vertėtų jo paklausti. Tačiau šiuo metu sunkiai pavyko suregzti kokį padoresnį sakinį, mat negalėjo atplėšti nuo jo akių.
Žvelgdama, kaip mikliai dirba jo pirštai, ji įsispitrijo į jo kūną: vos prigludę trumparankoviai marškinėliai atidengė tvirtas įdegusias rankas bei išryškino plačius pečius, vyrišką krūtinę. Visiška priešingybė liekno sudėjimo Andriui.
Rodos, ji ką tik nurijo seilę. Bet gal tik rodos.
– Ar keitei IP adresą, klausiu?
– K-ką tokį? – sumikčiojo, sugrįžusi į žemę.
– IP adresą.
Ji paklapsėjo akimis. Marius atisdusęs šyptelėjo. Paprastai merginos jį nervindavo, bet ši daili mergiotė buvo kažkokia erzinančiai įdomi.
– Tiek to. Eikš, parodysiu, ką daryt, kai sekantį kartą dings pornūškė, – jam nusišypsojus kairiajame žande pasirodė žavi duobutė. Jis linktelėjo galvą, paragindamas prisislinkti arčiau.
Marius spūstelėjo keletą klavišų, suvedė reikalingus simbolius ir ryšys netrukus atsirado.
– Nesu įsitikinusi, kad viską taip greitai įsiminiau, – gūžtelėjusi pečiais kaltai nusišypsojo.
– Nieko tokio, aš kantrus.
Jis vėl kažką paspaudinėjo, atjungė Internetą ir, pakilęs nuo kėdės, mostelėjo atsisėsti į jo vietą, pats atsistodamas už nugaros. Atsisėdusi ji atmetė ant pečių užkritusius plaukus ir jo nosį pasiekė gaivus vaisinis, gal melionų, kvapas.
– Na, pati. Šitą langą. Gerai. Mhm, – suskubo kiek sutrigdytas malonaus moteriško aromato.
Internetas vėl veikė.
– Ačiū!
– Nėr už ką, – atsikrenkštė vis dar kiek sumišęs. Nuo kada mergos jį taip trigdė?
– Gerai, metas eit, Mariau. Nešk iš čia savo subinę, – pagalvojo. Tačiau jam nespėjus nė mirktelėti jo burna vėl prasižiojo.
– Kaip čia saulėta ir jauku pas jus, – pasakė pirmiau, nei spėjo deramai apsižvalgyti.
– Pasistengėm kuo jaukiau įsirengti, – didžiuodamasi atsakė Joana. – Kai praėjusiais metais čia pirmą kartą įžengiau kartu su tėvais, mano mama vos nenualpo, –  nusijuokė. – Visgi, mums dar pasisekė. Ne taip, kaip jums.
–  Gyvent galima, – patraukė pečiais.
– Galvojau, šeimyniniai kambariai jaukesni. Ar tavo žmona retai būna namuose?
Mariaus akys suapvalėjo.
– Ė, jokia ji man ne žmona, – purtydamas galvą staigiai atšlijo, tarsi kas ketintų apipilti verdančiu vandeniu.
– Na, galvojau, jei jau gyveni šeimyniniam, tai būsit vedę, – pasimetusi gūžtelėjo.
– Mano baisiausiam košmare, – pagalvojo jis, tačiau tik giliai atsiduso. – Ne, nevedęs. Tai... – nutilo, – sudėtinga.
  Joana suprantamai linktelėjo, nors nė velnio nesuprato. Vos jai spėjus padėkoti už pagalbą, Marius apsisuko eiti. Akimis lydėdama taip skubiai išeinantį svečią, staiga prisiminė norėjusi jam padėkoti ne tik už Internetą.
– Ačiū, kad patraukei mane nuo automobilio.
– Ką? – atsisuko ir suglumęs pažvelgė į ją.
– Negi manęs neprisimeni? Net vardą žinai, – sutrikusi šyptelėjo.
– Kažko neatgaminu. Apie ką kalbi?
  Jis išgelbėjo merginai gyvybę ir to net neprisimena? Nesureikšmina? Ar jam tiesiog nerūpėjo?
– Prieš gerus metus, pavasarį. Ėjau per gatvę su telefonu rankoje... – nuraudo prisiminusi.
– Ten buvai tu? – paklausė nustebęs. Jei tuo metu nebūtų išgyvenęs didžiausios gyvenime nuoskaudos, būtų įsidėmėjęs šį dailų veidelį.
Joana linktelėjo.
– Nėra už ką, – trūktelėjo pečiais. – Tikiuosi, vaikštai atsargiau, – pasakė ir atsisveikinęs pradingo už durų.
  Joaną apėmė kažkoks netikėtas nusivylimas. Ji visai ne taip įsivaizdavo jų pokalbį. Grįžusi prie kompiuterio atsitraukė kėdę, klestelėjo į ją ir delnu pasirėmė smakrą. Kiek pamąsčiusi, paėmė pieštuką ir ėmė kažką braukyti knygoje. Pasitrynusi kaktą bandė priversti smegenis dirbti, tačiau bergždžiai.
Marius. Šiuo metu mintys šokčiojo viena nuo kitos – kodėl jis neprisiminė jos? Kaip galima nevedus įsitaisyti gyventi šeimyniniam? Kas jį tąkart taip suerzino? Ir kodėl negali išmesti jo iš galvos?