Kas mes buvom?

Skiriama šviesaus atminimo rašykų mohikanams – Rimšei, Vandžiui [Nevanduo], Ir Kiti, Diudiai...
Taip pat visiems ištikimai daug metų čia buvusiems/esantiems kartu:
Archangelui, Haukui, Apuokui, Emai/Priešnuodžiams, Varnai, Litterai, Bathos, Ra, Zirzulei, Lėlininkui, Arvenai, Akmenuotai, Pieštukui/Tėvynei/Ametistui, Infantilus, Gendalfui Baltajam, Kukaraciai, Broleliui Dobilėliui, Nemunėliui, Annai, Žiliui ir kitiems.  


Kas mes buvom? Liūdni, laikinų rezervatų indėnai,
saulės kraujo spalva dažėm veidus lyg karo dažais.
Viskas buvo seniai ir žinau, kad jau baigiantis dienai,
vėl indėnai kiti liūdnuose rezervatuose žais.

Mes jau užkasėm karo kirvius, gal kiti pasakys – „atsikasim“,
kada kilo rūkai mes surūkėme pypkę taikos,
mes pažinome kalbą žvėrių ir kalbėjom su dvasiom,
ganėm debesys, šaudėm, kai dangui reikėjo aukos.

Kada stojo tamsa, mes susėdom, kur laužas rusena,
paklausyti, ką šneka apie būsimą žiemą ugnis,
paaukojom save ir tai buvo auka vardan meno, 
dėl išėjusių žingsnių, kurie pažadėjo, kad grįš.

Buvo žodis nelaužomas, buvo žodis vienintelis tikras,
užkalbėjimas – šiąnakt dar mirtis tavo brolio nelies,
o kažkur ten toli švietė miestų dangoraižiai stiklo,
nepažinom tų miestų, nes buvom iš vėjų šalies.

Vis tirštėja tamsa, vis tirštėja ir vedas po du mus,
net neklausiame kur, nes vis tiek niekas neatsakys,
kaip sunku įžiūrėti kažką pro aitrius ir tirštus laužo dūmus,
galbūt dūmai... tai jie – šitaip graužia šią naktį akis...