Rašyk
Eilės (76100)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2581)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Susitikimas su Denisovana

Būti kartu, kur raistas šliuksi
ir pasijausti, kad tikrovėje – ne taip arti,
suvokti greitai nesigavo; 
žvalgiausi, kur tik akys mato,
ieškodamas Kęstučio,
primiršęs, kad tokie dalykai
ir mano daliai nebesvetimi. 
Gyvenimas kaip tvarkdarys
į saują sukelia (ar surenka)
nelyg į panoramą
veiklas sapiens,
jų spynomis neužrakinęs.

Jei tik kantrus,
jei kaip gyvūnas sugebi save ištverti,
oho! kaip nearti ESI –
nėra istorijos dar ten.
Gyvūnai – mes, beždžionės,
Homo sapiens
dar mūsų ateitis.

Saulute, šviesk,
žvirbleli, pačirškėk
galbūt dabar daugiau į smegenis,
nekaip į skrandį –
peizažas po peizažo, scena po scenos
atsiveria vaizdai, kuriuos išmokti verta.

Net ir žmogaus mirtis gyva,
kaip deganti žvakutė
kurios net neužpūsi –
užsidega pati, pati gesinasi
žinodama, kad ji nereikalinga Tau,
bet... tiktai Tau,
palikdama save regėti šviečiančią,
kam reikalinga kaip Dievulis kad.

O jau toliau, nelyg asmeniškai:

      Nepyk, Aukščiausiasis,
        kad dar nepašaukiu pagelbėti.
        Dar pailsėk!
        Bet argi poilsis,
        žiūrėti į scenas, matyti jas
        ir nemąstyt, kodėl čia taip?
        O pagaliau – kodėl ir Visata 
        save užbaigt nemoka
?
 
                Čia iš širdies, be priekaištų,
                tačiau taip ištarti
                šie žodžiai man pačiam nekaip atrodę,
                reikėję liudyti:

        Betgi, Dzievuliau, Šklėrių raistas su manim
Ir žvyrduobė dar niekur nenudingo.


                                          Ir išgirstu:

      Denisovana
Ne tik kad nenudingo,
ačiū tau už ją.
Sakei, palikęs pirštą oloje,
su parašu DNR, išlikti žmogumi.
Denisovana aš.
Ir būna, kai atrodo 
iškilesnio nieko man nėra,
kaip rankioti, surinkti, surikiuoti tuos,
kas iš urvų, raistų, bažnyčių,
bet kada ir kur ar numesti, ar pamesti,
it ryto rasos pasikibę
laikosi ant smilgų.
Užkliūva saulės spindulys
ir regisi, kad angelai į titnagus
kibirkštimis sugrįžta
pasibūti, pasilabinti su savimi.

      Aš
Denisovana?
Iš tiesų, maža, graži kaip kibirkštėlė.
Bet dar gražiau, šviesiau,
išgirdus tavo vardą,
ieškoti deivės tavyje..

      Denisovana
Be piršto aš,
Tačiau dievai atsiteisė –
jo vietoje dūdelę man paliko.
Užaugo kaip žilvitis,
kaip jo neįprasta šakelė; 
išdrožti muzikai  jos niekam nereikėję
O aš... (betgi ir patys matote) –
dar nedidukė vis –
gal metų septynių, o pagalvojus,
žila žila, už Lietuvą žilesnė.
                 
                  (Ir atsikvėpusi, kad, regisi,
                  ir oro daug nereikia,
                  bet girdima toli, toli,       
                  ko gero, Dievo ausyje taip pat)

Kęstuti, manęs nebark
už muziką, kad žmonės girdi ją
ir neprašyk gesint mygtuko smegenų.
Čia viskas taip natūralu,
net ir lenktynės dėl Žmogaus.
Net nemanau, kad kas atėję paprašys:
Dūdele, daužkis!
O jeigu NE –
kaip Kristų kalsime prie kryžiaus.
-----------________________------------
b. d.
2021-03-24 16:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-24 17:02
Laila
Jei tik kantrus,
jei kaip gyvūnas sugebi save ištverti,
oho! kaip nearti ESI-
nėra istorijos dar ten...
Visame kūrinyje kiek daug išminties, prasmės, minties gilumo.
Įdomu skaityti Jūsų kūrinius.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą