Svetainės 20-ąjam gimtadieniui ir Pasaulinei poezijos dienai paminėti
///
Nepasidažiusi
bekraujėmis lūpomis šypsanti
nežymiai
iš po nakties bijanti keisto kvapo
iš savo pačios burnos
ji šlepsi šlepetėmis ryškiai per didelėmis
vienais apatiniais
išeina į baltai dažytą balkoną
nelyginant popiežė
burba ir murma panosėj
kažką
urbi et orbi
urbi et orbi
ji remiasi nugara į kalkėtą sieną
šaltais rytais ji rūko ir virpa
kalena savo
stambiais dantimis
šaltkrėčio morzę
kartais
išpučia dūmus pro šnerves
įsivaizduoji
tokios dvi apvalios skyliukės
išsiplečia šitaip
jog rodos visa kas buvo yra ir kas
bus ims ir
pradings jose
taip
ji pučia miglą į akis
tikrąja to žodžio prasme
šlapia ji glaudžiasi
bet neprisiglaudžia
išėjusi iš vonios
mano veidą ji liečia
išmirkusiomis pirštų pagalvėlėmis
raukšlėtomis tarsi razinos
taip mėgtos vaikystėj
ji kalba nedaug
o jei ima kalbėt tai kad žeria
tiesiai į sieną į akis
kiaurai per kaukolę
su kiekviena diena atrodo vis labiau
ir labiau išprotėjus
ji geria retai bet jeigu jau geria
tai tiesiai iš butelio
ką čia
suknelėj lygintuvu prasidegina skylę
ir draudžia pro ją žiūrėti
tranzuoja ryžtingai nelyg spręsdama
gladiatoriaus lemtį
ji iškelia nykštį
ji nuolat pamiršta
unitaze nuleisti vandenį
draugių ji turi nedaug
beveik iš viso neturi
gal tik kelias senmerges
nepasikeitusias nuo mokyklos laikų
naktimis ji paskambina
bet niekad nekalba
vos girdimai alsuoja
tyliai krizena
ir atrodo kad viskas
kad tuoj išprotėsiu
bet
šitaip ir ryto sulaukiu
įsitempęs klausau ir
bandau atpažint ar tai ji
kaukši ir kliūva
žingsneliais smulkiais
pas mane iki penktojo aukšto
su kaimynais
nesisveikina niekad
krūpčioja nuo svetimųjų žvilgsnių
nors į ją žiūri
retai
pažvelgus – nepatraukli
pagyvenus – nesugyvenama
bet sava
sava kaip mirtis
juoda
kasdieninė
Poezija