Kareivis kalbina

Dočkutė sutiko tarnybinį kareivį Simoną, grįžtantį iš laisvadienių.
Simonui patiko Dočkutės rudi plaukai. Ji mūvėjo sportiniais bateliais išteptais kapinių juodžemiu. Kareivio dėmesį traukė stipriai aptemptos pėdkelnės ir puikus geltonas megztukas.
Kareivis vilkėjo paradinę kario uniformą.
Jie lėtai ėjo gatve, pro muziejų, maisto parduotuvę, lombardą, rūbų kioską...
Mergina kalbėjo raiškiai, nesuvalgydama galūnių, dėliojo žodžius rausvai padažytomis lūpomis, mosavo meistriškai sutvarkytomis rankomis.
Tai patiko racionaliam, matematikų klasę baigusiam kareiviai.
-       Tarnauju jau trečius metus. Man patinka toks įvairus gyvenimo būdas. Kasdien vis kitur. Visada važiuojam į miškus. Tai mes šaudom, tai mus šaudo. Kartais visą naktį negali miegoti. Šaudo ir bėgi.
-       Pilna visokių nuotykių?
-       Kokie ten nuotykiai. Tik laisvadieniais išeinu į miestą. Tada sutinku merginas.
-       ?
-       Gal į restoraną užeinam? Man kaip tik pietūs kareivinėje.
-       ?
-       Moku aš.
-       ?
-       Užeinam į šitą
-       Čia brangu.
-       Tu man labai patinki.
Restoranas buvo tuščias, kaip ir tikėjosi.
Simonas užsakinėjo valgius ir gėrimus, ir žiūrėjo kaip Dočkutės akys spindėjo vis labiau ir labiau.
Dočkutė per visą savo gyvenimą nebuvo valgiusi tiek įvairaus maisto.
Gėrimus ji ragavo atsargiai, nes dar nebuvo apsisprendusi.
Grojo muziką, už kurią reikėjo mokėti grynais į kišenę žmogui prie pianino.
Nors jis nedainavo, teko dainuoti Simonui ir Dočkutei.
Apsisprendimas atėjo netikėtai – šokant.
Dočkutė glaudėsi  Simonui prie sprando, tada ir įvyko apsisprendimas.
Prie staliuko jie grįžo apsisprendę.
Valgyti – nevalgė, bet buvo malonu sėdėti prie valgiais apkrauto stalo.
Jausti restorano dulkes ir jaustis dulke restorane.
Padavėjas atnešė sąskaitą ir pasislėpė už kolonos.
-       Kiek, Simonai, gal ir man reikia prisidėti?
-       Aš pats
-       500 eurų? - apsiniaukė Dočkutė. – Neturėsiu.
Simonas suspaudė jai ranką.
-       Grįšiu.
Simonas greitai grįžo, bet jis neturėjo paradinės kario uniformos.
Jis turėjo panešiotą švarką, plačias kelnes.
Dar jis turėjo pinigų ir čekį iš lombardo.
Jis pavalgydino rudąją merginą. Savo meilės merginą.
-       Eime,  - paėmė už rankos Dočkutę.
-       Kur? – paklausė mergina
-       Į viešbutį.
-       Į viešbutį?
-       Puikus vakaras
-       Deja, aš ištekėjusi moteris
Dočkutė ištraukė ranką iš jo delno.
Mergina nužvelgė karį ir suprato, kad jo drabužiai neatlaikys gero viešbučio sąskaitos.
Simonas palydėjo ją žvilgsniu.
Restoranas jam buvo per brangus, bet ko nepadarysi dėl atsitiktinės rudos merginos.