Agata

Tai atsitiko prieš daugybę metų. Maža, gal 7 metukų mergytė, spardydama akmenukus, ramiai žingsniavo iš mokyklos link namų. Mokykla buvo čia pat už kelių šimtų metrų nuo seno, medinio namo, kuriame ji gyveno su motina. Motina buvo nežmoniškai kieta moteris. Kaip kažkada sakydavo rusai "baba s jaicami“. O štai dukrytė, buvo valiūkiška, žvitri lyg sabaliukas. Jos rudose akytėse tiesiog žaižaravo gyvenimas. Šiandien dienai, tikriausiai kokie nors pedagogai ją tituluotų kaip ,,sunkų vaiką“, nors ji buvo pirmūnė, tačiau pažymių knygelė buvo aprašinėta raudonomis pastabomis apie elgesio netinkamumą.

Tos pastabos nebuvo nepastebėtos. Motina už jas labai žiauriai bausdavo mažąją neklaužadą.

Tą dieną, kai ji spardydama akmenukus ramiai ėjo link namų, vos pamačiusi kieme stovintį, motinos darbinį sunkvežimį, tiesiog sustingo. Agata staiga prisiminė, kad šiandieną užsidirbo naują pastabą. Mat vieną iš pirmūnų, tokį Masiulionį Donatą išvadino maslionka. Jos, taip vadinama,, pirmoji mokytoja“, net neįtarė, kuo baigsis šis rodos nekaltas įrašas. Agata, susigūžusi už kaimynų gyvatvorės, tyliai stebėjo kiemą. JI tikėjosi, kad motina papietavusi tuoj išvažiuos į darbą. Mergytei net kojos nutirpo iš baimės. Ji bijojo net krustelėti, kad nebūtų pastebėta. Taip, ji tikėjosi bausmės, bet ne dabar. Agata norėjo, kad tai nutiktų vakare. Paprastai vakare motina būna silpnesnė, nes po darbo dienos ji dažniausiai būdavo labai pavargusi. Staiga kieme pasirodė motina ir mažoji rudakė, atleidusi raumenis giliai įkvėpė. Kai jau buvo saugu, ji parėjo namo, bet namuose jau tvyrojo įtampa. Ji nerado kaip įprasta jai paiktų pietų. Tai buvo ženklas, kad kažkas ne taip.

Nuo to vidudienio iki darbo dienos pabaigos, Agata labai noriai paruošė namų darbus. Paskui savo kieme, su kaimyne Asta, pasidariusios lankus iš gluosnio šakų ir kelnių gumyčių, labai smagiai išbandė jų taiklumą į kieme žydinčias tulpes. Atėjo vakaras. Grįžo motina. Ji kažkodėl, vos pravėrusi duris pradėjo siautėti... (pasirodo motina jau žinojo apie pastabą, jai paskambino Donato tėvas.)

- Kur tu, parazite? Kur tu tėvo išpera? Ateik. Greitai ateik čia!

Mažoji Agata nesitikėjo, šitokio staigus ir aršus išpuolio, bet supratusi kad motina žino, nuolankiai atėjo iš kito kambario.

- Ką? Ką tu šiandien prisidirbai mokykloj? Parodyk knygelę! – visa sušilusi iš pykčio, tampydama dukrytę, rėkė motina.

Agata jau buvo ją paruošusi ir padėjusi virtuvėje ant stalo. Beliko tik kažkaip praeiti pro pykčiu garuojančią motiną ir ją atversti. Ji lyg zuikiukas prasprūdo pro motinos užtvarą ir skubiai visa iš baimės virpėdama, mėgino atversti tinkamą puslapį. Nesisekė. Pribėgusi motina vis kumščiavo ir šaukė, kad gailisi jog iš vis paleido ant šio pasaulio tokį parazitą. Grumtynės vyko stovint ant virtuvės grindyse esančio rūsio dangčio, kuriame būdavo laikomos bulvės. Agata, vartydama knygelę verkšleno, o pro srūvančias ašaras buvo sunku surasti taip reikiamą puslapį. Maža to, už kiekvieną garsiau išleistą aimaną ji gaudavo po papildomą antausį.

- Nerėk, šlykštyne tu. Girdi, kad negirdėčiau tavo snargliavimosi. - vis iškošdavo pro dantis motina.

Pagaliau mažoji atvertė tinkamą puslapį ir ištiesė motinai. Keletą sekundžių tvyrojo tyla. Motina skaitė pastabą. Vos tik perskaičius ji nusviedė knygelę ant stalo ir vėl tarsi sužvėrėjus pratrūko.

-Ar tu žinai kas tas Donatas? Atsakyk. Kausiu ar žinai?

-Taip, mamyt. Jis mano klasiokas.

-Ne to kausiu berazume tu! Jis yra mūsų miesto vyriausio policijos vado sūnus! Kokia gėda, ar tu supranti, kokią gėdą padarei motinai?

Agata nuolankiai atsako:   - Taip, mamyte.

-Kas tu per padaras, kas tu per žmogus, kad sugalvojai taip išvadinti šitokį vaiką? – tęsė siautėjimą motina.

Staiga nesuvaldžiusi pykčio, ji tiesiog atplėšė rūsio dangtį ir akimirksniu švystelėjo Agatą į vidų. Gylio ten nedaug, gal kokia pusantro metro, bet Agatai atrodė, kad krenta iš dangaus. Motina akimirksniu paleido dangtį pavymui, Agata spėjo pagalvoti, kad jis ją pasivys, bet nepasivijo. Nukritusi ant rūsyje laikomų bulvių, ji nesusižeidė,   tačiau tas kvapas... tas bulvių puvinio kvapas, susimaišęs su viskių rūšių pelėsiais, visiškoje tamsoje, privertė mergytę pasijusti lyg kape. Po kelių sekundžių, kai akys apsiprato su tamsa, ji įžiūrėjo mažą taškelį šviesos. Tai buvo nuo vinies palikta skylutė ir jai šito pakako, kad pajustų gyvybės šaltinį.

Dun, dun, dun, vis pabėgdavo besikoliodama motina pro medinį dagtį. Agata tylėjo, lyg pelytė žinodama, kad bet koks jos garsas vėl iššauks motinos pykčio priepuolį.

Nekas dabar nepaskys, kiek praėjo laiko, kol motina atidariusi dangtį įmetė medines kopėčias ir suriko: - Lipk parazite!

Mergytę stipriai apakino tiesioginė šviesa ir ji apgraibomis susirado kopėčių sieneles, kad turėtų į ką įsikibti. Vos tik užlipo iki viršaus, motina kažkodėl paleido dangtį ir Agata, visai minkštai nukritusi, pajuto kažką šiltą ir sūrų bėgantį per lūpas. Šį kart dagtis ją pasivijo ir kaip reikiant praskėlė nosytę. Čia pat motina atidariusi dangtį, šaukė:

-Netikėle tu, ką negali pati išlipti. Stokis. Ko drybsai? Atsirado princesė, gal tave dar ant rankų panešiot? - bet pamačiusi, kad Agata stipriai kraujuoja, ji sutriko.

-Lipk mažute, nieko nedarysiu. Lipk lauk. – visiškai pakeitusi toną pradėjo motiniškai prašyti gimdytoja.

Kitą rytą, Agata net nesuprato kas nutiko jos veidui. Ji buvo per maža, kad žiūrėtų į veidrodį, bet motina primygtinai įtikinėjo, kad mokykloje dukra sakytų, jog pati lipdama į rūsį neišlaikė dagnčio. Agata niekaip negalėjo suprasti, iš kur,, pirmoji mokytoja“ sužinos apie vakarykštį incidentą, bet pažadėjo motinai, sakyt taip kaip liepia ji.

Pirmos pamokos pradžia. Į klasę įeina,, pirmoji mokytoja“ ir apžvelgusi visu vaikučius iš kairė į dešinę, pasisveikina. Grįžtantis jos žvilgsnis, staiga užstrigo prie Agatos. Agata nuleido galvą.,, Pirmoji mokytoja“ padėjo pamoką ir visą laiką žvilgčiojo į Agatą. Skambutis. Pamoka baigta. Vaikai iš klasės pabyra lyg pabaidyti zuikiai, tačiau mokytoja paprašo Agatos pasilikti. Ji labai švelniai, pasisodina mergytę ant kelių ir kalbina:

-Kas nutiko vaikuti? Nebijok, pasakyk man. Aš tavo pusėj, aš tavimi pasirūpinsiu. – įtikinėjo,, pirmoji mokytoja“.

Agata susileido nuo to tikro motiniško švelnumo ir šilumos. Tos minkštos jaukios šilumos, kurią jautė sėdėdama auklėtojai ant kelių. Ji labai nuoširdžiai atsivėrė ir šventai tikėjo, kad motina apie tai nesužinos. Mergytė įspėjo, kad negalės grįžti namo, jeigu mokytoja pasakys motinai apie šią išpažintį.

Vakare, kai jau motina turėjo grįžti iš darbo į duris kažkas pasibeldė. Agata tiesiog visa nušvito pamačius savo,, pirmąją mokytoją“. Ji jautėsi tokia saugi, tokia laiminga, kad akimirksniu sugalvojo labai vaikišką norą:

-Mokytoja, o gal jūs galit būti mano mamytė?

Mergytė niekaip negalėjo suprasti, kodėl auklėtojos akys suašarojo. Kodėl ji nieko neatsakė. Kodėl ji šypsojosi pro ašaras, bet tylėjo.

Kai grįžo motina, auklėtoja išvedė mergytę į kitą kambarį ir moterys ilgai kalbėjosi. Agatos niekas tą vakarą neskriaudė, net tada kai auklėtoja išėjo. Deja, ramybė truko tik iki kito karto, kol Agata gavo trejetą, iš taip mėgstamos, matematikos...