Iš „Šklėrių raisto“ – 11)

Šliaužiu kažkaip
dar vis į ateitį, dar vis – pirmyn.
bet netikrumo vis daugiau –
ką veiksiu ten, toliau nušliaužęs?
Ar negeriau,
jei sumanyčiau grįžti atgalio
ar bent sustoti, kur esu.
Pats sau – šio žygio darbdavys
ir tai, ką čia matau –
Amerika mano.
Juk čia tiek daug nežinomo!
Prie ko neprisiglausk –
visur darbai nepadaryti:
vanduo išdžiūsta,
akmenys suyra,
užsidega miškai ir vėjai smėlį išnešioja,
viršum galvų meteoritai skrenda
ir nuskrenda
mes – jiems
jie – mums nereikalingi.

Stebėtis, aikčioti reikėtų –
kaip sugebėta prie chaoso,
prie netvarkos tokios įgust, priprasti.
Net pripažint save, kaip Dievo kūrinį
pagal  paveikslą  jo sukurtą

– Žmogau, kepurė dega! –
bet ar girdi, matai?
Netgi dabar?
Visais keliais dangus pareina prie tavęs –
Kęstutis groja dūdele,
Maironis žygio giesmę gieda,
supuvęs  kryžius nekrenta ant žemės,.
tačiau 
net ir puvėsiais saugo Kristaus statulėlę,
kol užkelia ją tau ant delno.

Ak, sakote,
kažin, ar ne per daug plepu?

Kai netelpu savy
pasaulis kratos iš manęs
arba aš pats iš jo krentu,
vis taikantis giliau į žmogų nusilesti.
Su muzika.
Žodžių orkestrui grojant...

- Ar bepavyks?

Prisimenu, žinau
kaip žmonėse pasakoma
Gražus dangus, bet ne Martynui.
tačiau išlikę užrašai
ne į Martyną;
į Feliksą Miškinį rodo...

                        Iš užrašų (2010 m.)
                    Liūliuoja, šnara šnabždesys po salę,
                    O salė – irgi žvyrduobė sena.                                       
                    Neturi Šklėriai salių
                    Ir jų namai nuo pamatų
                    Vieni nuslinkę, kiti slenka -
                    Išeina mirti senas kaimas
                    Bet kaip dabar?
                    Net mirti sarmata...

                    Iš kaimynų dialogo.
                – Ne veltui sako:
                  Ir mirti reikia spėt laiku.
                  Girdi, ką tau kalbu?
                  Kaip mirt be Dievo, mielas Juozai?
                  Baisiau negu baisu.
                  Argi galėjau laukt tokios mirties?

                  - Taigi, taigi, kaimyne,
                  Kaipgi negirdėsiu...
                  Galėjom laukti pragaro arba dangaus,
                  Bet tik ne Felikso Miškinio.
                  Iš kur jis čia? Kodėl?
                  Gal apsišaukėlį mes matom.
                  Kur jų dabar nėra...
                  Matai, Konferansjė su juo
                  Jau irgi kalba patylom

Kol kas iš raštų tebūnie tiek,
bet būtina, kad jubiliejine data
jie liudytų, kaip vapinės bažnyčių,
jog dar iš Žalgirio lig šiolei nesugrįžom:
(2010 * 1410 * 600)