Iš „Šklėrių raisto“ – 10)

Jau pavasaris išaušo,
gieda vieversėlis...  

Ne, ne taip, –
susivokiau vos prasižiojęs, –
mano gerklėj
pavasaris vos aušti prasidėjo,
o vieversys sniegu žiemos apklotas.
Ar verta juokintis
tokį „giedorių“ rodant į save?
Ar nepakanka Gogo?

                (Atšokęs nuo kaktos 
                į saują nukrenta vandens lašelis) 

Kaip pamanyti, patikėti man,
kad tai gal šulinio pradžia?
Šaltinio ar upelio gal?

Sakau ir aš,
ką daugel kartų jau kiti pasakę –
laimingi neskaičiuoja valandų.
Užako mano pelkių akėtės,
vienas kitas kalnelis kilstelėjo iš kemsynų,
atrodytų, ar daug bereikia,
kad ir peizažai atsirastų kitokie.
Ir kai girdžiu dainuojantį Maironį
dabar jau ir – regiu.
Ne kažin kur, kad reiktų klausti –
čia pat matau, šalia
Kaip ir Kęstutį su žilvičio dūdele.

Kur dingo jis dabar,
prieš vyturio giedojimą,
prieš paskutinį sniegą,
iškeliaujantį į polaidį.

Sugrįžk, pareik.
Tegu namai ne lašiniais dengti,
bet duonos irgi reikia.

Maniau, kad greit pradingsta
kas iš žmogaus į jo griuvėsius
nežinia net kaip ateina,
bet argi – taip?
Ne vienas aš,
ir, regisi, kad vienišam
man niekuomet netekę būti,
tačiau dabar –
net ir Maironis su manim,
ar, tarkim – aš su juo
ir taip, beje arti, kad
burnas, kaukėm prisidengę
ir nuo pandemijos
kaip bočiai nuo kryžiuočių,
Lietuvą tėvynę saugom.

– Ir jis, Maironis?

Kaip dukart du – keturi,
Tokie dalykai patikrai netinka.
Kur prireikia, visur jis savanoris –
po žmones vaikščioja,
bažnyčias kalbina,
į vyturį danguose įsižiūri...
Sakau, nors netikėk!!!

Tačiau kaip miela, tikra, kaip gražu
šalia stebėti
iš dangaus parėjusį
dar vieną vyrą,
jog pamanau ir patikiu –
ne į portretą, fotografiją,
ne į paveikslą ar šviesos ekraną;
norėčiau įsišviesint į savo sielą
Feliksą Miškinį,
kad negebėčiau pernelyg nutolti nuo Žmogaus,
kaip kad dabar nuo Dievo.
-------------____________---------------
  b. d.