Iš „Šklėrių raisto“ – 9)

Šnabždėkime ir praeitį per atmintį
jeigu geriau, patikimiau jos neišmokę -
aš priimu tave stebukle, Feliksai Miškinį,
į dalią kaip bendrovę Dievo ir Žmogaus.
kuri ir Žodžiui per sunki,
kad be mirties ją šitokią
galėtume pakelti.

Legenda (gal bendrumas?) tęsiasi –
į kūną virsta, suteka į kraują
ir nors ne kantriai, bet raiškiau, raiškiau
į fotografiją įsišviečia
gyvenimas.
Trapi gyvybė it žvakutė,
kuomet ir jonvabalis šviečia –
šliaužte per tamsą iriasi,
kad kelio nepamestų,
kad šviesele vis šauktų,
jog esu
ir būtent Čia esu.
  -----____-----

Suvilgau lūpas tyluma,
kad triukšmo kuo mažiau.

Galbūt sakiau, o gal dar – ne:
kuomet tiesa
susitelkia į kaupą, –
nereikia laiko daug:
sekundė, gal kita
ir jau girdi, kaip žmonės kalbasi
vienas prie kito telkiasi,
sauja prie saujos,
puokštelė prie puokštelės,
vis dar, ir dar didesniais dariniais,
kol pagaliau susitelkia į žygi
kontinentais.

Aukšti žvaigždynai
dar aukščiau pakyla
galbūt, net ir todėl,
kad jie nebūtų paskata
žirgus balnoti...
kaip kad Maironis
išgirdęs tiesą ar ne tiesą

      Maironis (dainuoja):
Eina garsas Prūsų žemės:
žirgą reik balnoti;
daug kryžiuočių nuo Malburgo
rengias mus terioti.

    Aš
O jau tuomet, kartu su juo
ir aš:
              Daugel turtų pas kryžiuočius
                nuo senos gadynės;
                auksu žiba miestų bonės,
                šilko pilnos skrynės.

Ir šit girdžiu (stebukle, būk!) 
giesme  atsiveria ir Feliksas Miškinis.
Iš kur? Kaip sugeba būti kartu?
Pasauli mielas, jonvabali mažas
kaip liudyt  save turėčiau aš,
kuomet girdžiu, kad štai  ir  jis
Šilų žmogus, šilinis
aukščiausios prabos  kalavijo žvalgosi.

      Feliksas
Aš parnešiu sau iš Prūsų
kalaviją kietą...

      Aš
Na, ne iškart, jis taip
kai scenoje iš Dievo
įsišvietė gyventi Žmogumi
Ir aš ten buvęs,
netgi paliudijau juodu ant balto:
                   
                    Gražus. Ramus. Protingas. 
                    it būtų žemuogių pavalgęs.
                    Nedidelis, bet ir nemažas –
                    kaip sako – vyriškos krūtinės,
                    kuomet žinai: jėgų užtenka
                    ir atsikvėpti, ir įkvėpti.
                    Toks traukinys daug veža,                 
                    nestoviniuodamas kely...
                    Tačiau ar kam labiau tai rūpi?
                   
                    Balon įkritus – sausas neišliksi.
                    Ir publikos bruzdesyje
                    nedaug gebi girdėti –
                    ir savyje kemsynai burbuliuoja.
                    Betgi dangus aukščiau,
                    ir vyturiai – negieda savo lizduose.
                 
      Kažkas I
Nejaugi, Viešpatie, buvai
dabar nebūsi?

      Kažkas II
Atrodo, iš tiesų atėjo ji,
pasaulio pabaiga...

      Kažkas III
Nors dar kelias akis turėčiau,
O ne, vis tiek nepatikėčiau
tuo, ką matau.

      Kažkas IV
Tai ką, ir „Tėve mūsų“ jau nereikia?
Betgi be jų aš jau anksčiau,
seniai anksčiau...
Gal nieko blogo, kad
Feliksas Miškinis vietoj Dievo.                     

  Ak, snaigių vandenėli
čiurlenantis nuo lūpų į ausis
ar bus tas laikas,
kai net per atmintį
tavęs čiurlenančio išgirsti nemokėsiu?

Turbūt, kad – taip. 
Jau ir dabar štai reikia grįžti atgalio
pareiti per griuvėsius savo.
Tačiau jei jonvabalis ugnele kūrenasi,
jei šliaužia šitaip kelią pasišvietęs
Feliksai Miškini,
šilų  žmogau
šilini,
kodėl gi man nebandyti?

Jau pavasaris išaušo,
gieda vėversėlis...
---???...
---------_________-------------
b. d.