Pumpurai

Jau dvidešimt metų kaip kairė ranka
su dešine kaujasi kuri greičiau užrašys
ar pajėgs užrašyt žodžius
tarp širdies plakimo
ir krosnies spragsenimo išdygusius

kairioji akis sakosi aptikusi sielą
dešinioji tebetvirtina jog tai
pernelyg ramios būsenos dvasinis virpėjimas

mano dešinys pusrutulis štai
jau paskelbė karą kairiajam
nors nė vienas nežino
apie ką galvoja antrasis

nes atseit visgi jis pirmas spengsmą
smilkiniuose dešifravo

bet va gi anas tas kairysis tas atskiras
mąstymo vienetas ir kitas
nežinomos upės krantas visa tai paskelbė
tik žodžiais kiek ne kiek kitokiais

lyg tai jam girdisi girdėti balsai
vanago klyksmas iš marso kanjonų
žuvų šnabždėjimas jūrose mėnulio
ir žalių žmogeliukų pokalbiai
su angelais

rašant ir dar įtemptai klausantis
argi negali būt taip kad išorė
lieka budėt o vidus į visas puses
ima ir augti ir skleistis

nenuneiksit sakydami jog būna
atseit gali būt atvirkščiai
pats mačiau kaip nevykėlio poeto
nevykėliškuose eilėraščiuos

jau dvidešimts metų išties
visiškai be pertraukos po milžinišku
laboratoriniu kupolu imituojamas
didysis sprogimas tik vietoje visatos
čia sproginėja vien pumpurai