Klajojantys žodžiai

Jau dvidešimt metų kaip daužos
Širdis gilioje tamsoje
Jau dvidešimt metų kaip laužas –
Švieselė iš tolo į ją

Mums lemta vis eiti ir eiti
O gal neprieisim visai
Tamsa staigiai mažina greitį
Ir girdis sakytum balsai

O gal užkalbėjimas lėtas
Šakų ramiame kuždesy
Kad šičia dar rasime vietos
Prie laužo prisėdę visi

Kad šitaip atšyla ir rankos
Ir sielos kad taip iš vidaus
Užkaltas beprotiškai trankos
Prieš mirtį norėjęs saldaus

Sultingo nežemiško vaisiaus
Nuo rojaus gražios obelies
Sunku man kalbėt su gyvaisiais
O mirę – taipogi tylės

Matytis tik šiaurės pašvaistė
Ant veido žymė nežymi
Kad duonos pelnyti ir žaisti
Mes skubam kažko vedami

Į tinklą į erdvią svetainę
Į laukiančius mūsų namus
Ir šitaip dešimtmečiai eina
Ne mūsų bet visad pro mus

Ir tiesia per vandenį lieptą
Dar šviežią jaunos drebulės
Ir visa kas buvo taip slėpta
Vėl šviesą išvysti galės