Septyni

Viskas ir vėl kartojas: sapnas ar dežavu
Upės krantai lėkštėja lėkštos prasmių pakrantės
Šitaip lėtai sutirpsta snaigė po liežuviu
Ostiją man iš rankų lesa Šventósios antys 

Šitaip prabėga kovas kaip nuo žąsies vanduo
Kraują gražiai iš stigmų baltas šunelis laka
Šitaip ir mes tarnaujam – kaulą kasdienį duok
Akmeniu angį muški tieski į rojų taką 

Visos komandos irgi skambančios taip seniai
Sėskis tarnauki gulkis ar apsimesk negyvas
Kelkis palik drobulę – Kristus ir mokiniai
Kapo ola kur tuščia – dažnas sapnų motyvas

Kelias kurį išmynei kupinas išminties
Sugeria tavo pėdas žengiant pirmyn iš lėto
Kas gi daugiau suklupus ranką ir vėl išties 
Jei ne maža mergaitė veido gilaus raukšlėto

Iš praeities tas vaikas gimti vėl ateinąs
Tau iš akių jau viską ir be kalbų išskaitė
Šitą pasaulį keistą kūręs šešias dienas
Vėl atsidūsta Dievas – buvo sunki savaitė

Viskas ir vėl kartojas jau šiluma arčiau
Tiltas iš ledo lūžta – daug jų esu sugriovęs
Vėliai į dulkes virsta miestai kuriuos stačiau
Lieka tik miestų vartai tuščios sapnų tvirtovės

Kaip taip nutiko – žmonės baltas rankas grąžys
Spėsi pajust kaip delnas pats vėl į kumštį gniaužias
Kol iš širdžių telieka skardos ir geležis 
Dega vilkų saulutėj šaltas metalo laužas