Post mortem

Tai buvo pavasaris. Taip, aš manau, kad pavasaris, vargu ar kitas metų laikas.  Tik, ko gero, ankstyvas. Aišku, aš negaliu to tvirtinti, gi buvau miręs, bet net ir po žeme jaučiau šiek tiek atsileidusią žemę ir saulės spinduliai, regis, prasibraudavo į požemį. Man taip rodėsi, dėl nieko negalėjau būti tikras, viskas labai reliatyvu. Apskritai, laikas po žeme tarsi sustoja, tik ilgai apsibuvęs imi jausti laiko tekėjimą. Labai nepastebimą, tykų, bet visgi tekėjimą. Ne taip, kaip viršuje, kur triukšmas, įvykiai veja vienas kitą, diena keičia naktį ir taip toliau, čia niekas nieko nekeičia, visada naktis, bet kartais pradedi pagauti, kad  štai dabar yra diena, nes girdi lankytojus, arba naktis, nes gieda lakštingala. Ir taip toliau. Visada jauti, kai ant tavo kapo dega žvakutė, aišku, turbūt ne viena, iš po žemių negali nustatyti skaičiaus, bet tikrai žinai, kad dega žvakė, nežinau, kaip tą paaiškinti, tik jaučiu. Ir pajunti, kada ji užgęsta, kažkas lyg nutrūksta viduje, aha, reiškia užgeso, pagalvoji ir staiga taip liūdna ir šalta pasidaro.

O tada kažkaip net nieko nelaukiau, tik jaučiu kažkas prie kapo, galvoju, pas mane ar kaimynę, guli šalia viena bobikė, nepažįstu, negaliu pasakyti, kas per viena, per žemes nepasikalbėsi, gali, žinoma, pasisveikinti, bet daugiau tai ne, diskusijų čia nevyksta. Buvau gerai nusiteikęs, galvoju, išgąsdinsiu, kartais padarau ką nors tokio, paleidžiu iš savęs fosforą arba paperdžiu, nežinau, deja, kokia būna reakcija, gal net niekas nepastebi arba neišgirsta, bet stengiuosi vaizduotis, kad tai kažkam sukėlė lengvą išgąstį, malonu taip galvoti, daugiau pramogų čia nėra. Taigi, ėmiau ir sušukau, kiek jėgos leido: čia tu?
Taip, aš, ramiai atsakė. Dabar jau aš nustėrau iš baimės, ar gali taip būti? Palaukiau ilgokai, pauzė galėjo trukti nežinau kiek, bet galiausiai susiprotėjau pratęsti pokalbį: baik, nemeluok, čia negali būti tu.
Kodėl ne, tuoj pat atsakė, balsas pažįstamas, tik nesu tikras, seniai jį girdėjau, galėjau pamiršti. Na todėl, pirma, kad dabar turėtum būti darbe.
Šiandien penktadienis, sutrumpinta diena, atsakė. Ot velnias, iš kur man žinoti dienas, kai aš ir metų neprisimenu. Gerai, sakyk, kas tu man būsi?
Žmona, kas daugiau, niekas kitas pas tave nevaikšto. Na jau, dar ir kaip vaikšto, neatsiginu, mėginau prieštarauti, prieš tave kelios jau buvo atėjusios, išėjo tik ką.
Cha cha cha, jos juokas ne juokais mane įsiutino, tik negalėjau pasikelti, pasiųsti irgi nenorėjau, paskui nustos vaikščioti, žvakutes degioti, o taip šilta nuo jų ant dūšios. Todėl ramiai paklausiau, gerai, jei tu žmona, tai koks tavo vardas?  Pasakė, tikrai toks. O koks tavo asmens kodo paskutinis skaičius? Irgi atspėjo, rimtai susijaudinau, aš guliu, negaliu pasikelti, o ji matai ramiai vaikštinėja. Spaudimas, jaučiau, pakilo, bet aš vis dar ramus. Kaip namie, mokesčius sumokėjai?
Žinoma. Kad bent ji ko nors paklaustų, jau nebežinau, ko jai čia reikia, niekas neįdomu, tai ko atsivilko. Tie gyvieji tokie egoistai, neduoda ramybės mums, ateina, sujaukia vidų ir išeina. Kad ašarą kokią ant kapo nulašintų, vis gal iki manęs ateitų, burna išdžiūvo. Seniai lijo, klausiu.
Ne, vakar, bet trumpai. Aš ir matau, kad trumpai, iki manęs neatėjo.
Galiu palieti, jei tau trūksta. Oi, ne ne, nereikia, jau lieti manęs tai tikrai nereikia, yra lietus ir man užteks, gyvą reikėjo laistyti, ne mirusį.
Aš jau eisiu, matau, kad tuoj susipyksim. Eik, paskubėjau sutikti, turbūt ir pats to norėjau, nepasiruošęs buvau ilgai bendrauti.

Kas čia buvo, paklausė kaimynė, kurva, atsakiau, koks tavo reikalas. Va taip buvo, nepaklausiau tik, ar tikrai pavasaris, bet koks skirtumas.