Iš „Šklėrių raisto“-5)

Na, iš tiesų – kas Aš? –
girdžiu save
ir nors nebūtina girdėti,
tačiau girdžiu, 
keistai girdžiu –
lyg alkanas su duona burnoje,
nelyg kelionėje
sėdėdamas prie stalo
su poilsiu prie kojų.

Argi įmanoma taip alkanu palikti?
Ar reik kalbėti poterius
sveikatos melžiant?

Nereik į skolą imti žodžių,
tačiau anų,
kuriais galėčiau svetį lepinti
ir pats save pagirti,
sakyčiau – ne tiek daug
ir netikiu, kad bus – daugiau.
Apvaikščiojęs pasaulio scenų nemažai
juos, pone,
savimi Konferansjė̃ užgriuvo.

      Konferansjė̃
Oho – ho! –ho!
Iš kur žmogaus galvoj tokie laužai kūrenasi.
Kibirkščių daug,
galbūt tik titnagas daugiau jų turi,
tačiau...
             
              (sužiuro į akis ir nemirksi,
              tik veidas šviečiasi nuo šypsenos.
              Gražu, kai šypsosi žmogaus gyvenimas,
              o kai žmogus,
              kaži, kažin ar visados?             
              Betgi, kad ir šliaužte – pirmyn!)

      Aš
... tačiau su šitokia ugnim
netgi balanos neįkurti.
Argi ne apie tai, Konferansjė̃,
kažkaip mums reikia
šnektą tęsti
kelionėje lig Šklėrių raisto
ir, gali būti, pačiame raiste.
Kaip neparodau į tave,
kitur, kaip Dievo dešinėj,
regėti neišmokstu.
     
      Konferansjė̃
Palauk!
Dar nebaigiau.
Man reikalinga tarti:
nepyk, Pranuci, (atsiprašau – lietuvi),
kad ne Tu kažkur „po Dievo dešinę“,
kad žodyje tingus kaip akmenėlis.
Esą, mąstyti reik,
esą, tuščiažodžiauti paika,
o ir tauta ar ne todėl
jau panaši, esą,
į tirpstantį miražą,
kai tartas iš po kaukės žodis
praranda muziką gimtos kalbos.
Jau vis raiškiau,
jau vis giliau,
regis litvakais esame

              (Kaip jis, Konferansjė̃,
              ką tik žiūrėjęs į mane
              taip aš dabar su savo akimis elgiausi
              dvejonės nyksta ir pandemija
              ar kaukės burnai dengti 
              ne priežastis, kad
              regisi litvakais esame         
              Tiktac dar vis pagroja dūdele,
              kažką paporina, kažko paklausia)
       
      Tiktac 
Vaidinimą Dievas „suskėlė“.
Lietuvi – ar tu kuom dar tiki?

      Konferansjė̃
Daug pažadų
sugrįžti mirti Lietuvon,
bet klausimas – ar reikia?
---------__________----------
b. d.